Darbo teisės konsultacijos nuotoliniu būdu realu laiku.
Dokumentai darbo sutarties nutraukimui - 54 str. 55 str. 56 str. 57 str. 58 str. 59 str.
Konsultacijos dėl darbo sutartis nutraukimo.
Konsultacijos dėl prastovos dėl Koronaviruso.
Dėl drausminės nuobaudos skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, darbo sutarties nutraukimo DK 136 straispnio 3 dalies 1 punkto pagrindu ir įrodymų vertinimo taisyklių
Vertinant darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, turi būti atsižvelgiama ne tik į darbdaviui padarytą turtinę ar neturtinę žalą (pavyzdžiui, dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo), bet ir į darbdavio veiklos specifikos nulemtus ypatingus darbo drausmės reikalavimus. Vertinant ieškovo ginčijamų darbo drausmės pažeidimų sunkumą ir sukeltas pasekmes, turi būti atsižvelgiama į tai, kad ieškovas buvo atleistas iš apsaugos darbuotojo pareigų, kurių specifika lemia ir atsakomybės ypatumus, t. y. griežtus atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimus. Saugos tarnybos darbo sėkmė priklauso nuo jos apsaugos darbuotojų ekipažų suderinto darbo ir griežto nustatytų taisyklių laikymosi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje E.K. v. UAB „Jungtis“, bylos Nr. 3K-3-248/2010.
Dėl DK 127 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo
Darbuotojas, prašydamas aptariamoje teisės normoje [DK 127 str. 2 d.] nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turėtų nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti. Aptariama teisės norma, skirtingai nei DK 127 straipsnio 1 dalis, nenustato, kad įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Tuo tarpu, darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (DK 124 straipsnis). Kilus darbuotojo ir darbdavio nesutarimams dėl aptariamo darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, jo egzistavimas arba neegzistavimas konstatuojamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, be kita ko, vertina, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Tuo atveju, kai faktas, kad buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, konstatuojamas išnagrinėjus darbo ginčą teisme, darbo sutarties nutraukimas nuo šioje teisės normoje nustatyto momento – darbuotojo prašyme nurodytos dienos – paprastai yra negalimas, nes teismui priimant sprendimą darbuotojo nurodyta diena paprastai jau būna praėjusi, po jos darbo sutarties šalys ir toliau buvo siejamos darbo santykių (galimi atvejai, kai laikotarpiu nuo darbuotojo prašyme nurodytos darbo sutarties nutraukimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos abi darbo sutarties šalys vykdė šia sutartimi prisiimtas pareigas). Dėl to, kai teismo, išnagrinėjusio darbuotojo ieškinį, sprendimo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu priėmimo diena yra vėlesnė, nei darbuotojo pateiktame darbdaviui prašyme nurodyta darbo sutarties nutraukimo diena, ir iki tokio teismo sprendimo priėmimo šalių darbo sutartis nebuvo pasibaigusi DK 124 straipsnyje nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais (pavyzdžiui, pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą), tai darbo sutartis teismo sprendimu nutraukiama nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 9 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 1, 3 dalys, 297 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010.
Dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo
DK 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigių dydį, mokėjimo sąlygas reglamentuoja Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai; delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną; įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Teisės aktuose nustatyta delspinigių sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai; po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DK 141 straipsnio 1 dalyje bei 206 straipsnyje nustatytos prievolės, gali būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010.
Dėl CPK normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių
Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, kurioje pažymėta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu.
<...> byloje keliamas įrodymų pakankamumo ir jų patikimumo darbo byloje teisės klausimas. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad byloje, kurioje sprendžiama dėl asmens nubaudimo, turi būti laikomasi griežtų įrodymų pakankamumo kriterijų; teismas gali daryti išvadą apie įrodymų pakankamumą, kai dėl fakto buvimo ar nebuvimo iš esmės nelieka abejonių. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės, jog dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo sprendžiama, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. UAB „Arijus“, bylos Nr. 3K-3-423/2010
Dėl pareikšto ieškinio dalyko ir pagrindo bei įrodymų vertinimo
Ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškinio dalyko nepakeitė ir neprašė teismo jo atleidimą iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu (dėl ekonominių priežasčių) pripažinti neteisėtu bei taikyti atitinkamą pažeistos teisės gynimo būdą. Reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ieškovas iškėlė tik apeliaciniame skunde, taip pat jį kelia ir kasaciniame skunde. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis), o kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius kasaciniame skunde iškėlė naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas ir išnagrinėtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Kadangi kasacinio skundo argumentas, kad kasatorius buvo neteisėtai atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, negali būti kasacijos dalykas, tai teisėjų kolegija neanalizuoja jo atleidimo iš darbo teisėtumo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. UAB „Vekada“, bylos Nr. 3K-3-421/2010.
Dėl šalių santykių teisinio kvalifikavimo
Nagrinėjamo ginčo atveju kyla DK 254 straipsnyje nustatytų darbuotojo materialinės atsakomybės ribų, kai darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje, taikymo klausimas.
<...> Žalos padarymo metu DK 256 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, privalo atlyginti visą žalą, jeigu ji padaryta darbuotojui neatliekant ar netinkamai atliekant minėtus veiksmus. Jeigu ji padaryta kitokiais, negu DK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytais veiksmais (neveikimu), tai visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą, darbuotojui netaikoma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje bylojeS. K. v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-389/2010.
Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties
Ieškinys šioje byloje buvo reiškiamas ne DK 255 straipsnio 2 punkto, bet 255 straipsnio 3 punkto pagrindu. Taikant šią įstatymo nuostatą, reikšminga aplinkybė yra tai, kad darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pareiga atlyginti darbdaviui padarytą materialinę žalą saistoma visiškos materialinės atsakomybės sutarties, bet ne baudžiamosios, administracinės ar drausminės atsakomybės. Taigi, taikant DK 255 straipsnio 3 punktą, nereikšminga, ar darbuotojas buvo baustas baudžiamąja, administracine ar drausmine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. P. M., bylos Nr. 3K-3-147/2010
Dėl darbo sutarties su įmonės vadovu turinio
Dėl to, kad nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atšaukimas), netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės.
Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados, jog tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, ir tokiu atveju šios sutarties sąlygos, jeigu dėl jų šalys susitaria, tampa joms privalomos, t. y. turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „NEO GROUP“, bylos Nr. 3K-3-157/2010
Dėl ieškinio senaties
Žalos kasatoriui padarymo momentu galiojusio Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas darbdavio reikalavimams dėl darbuotojų padarytos materialinės žalos atlyginimo pareikšti. Tokia nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio DK 27 straipsnio 2 dalyje. Ieškinio senaties termino DK reglamentuojamiems teisiniams santykiams maksimumas reiškia, kad, praleidus šį terminą, jis gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, t. y. esant svarbioms priežastims.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Žalgirio loto“ v. N. J., bylos Nr. 3K-3-112/2010
Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalių aiškinimo ir taikymo
Priimdamas sprendimą grąžinti ieškovę į darbą pas atsakovą, pirmosios instancijos teismas nesvarstė DK 297 straipsnio 4 dalyje suformuluotos nuostatos, kurios pagrindu galima neteisėto darbo sutarties nutraukimo fakto konstatacija, kartu pripažįstant, kad darbuotojas negali būti grąžinamas į darbą dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šios konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, buvo būtina šią įstatymo nuostatos taikymą svarstyti. Tai atliko apeliacinės instancijos teismas. Aptariamo įstatymo dispozicijos formuluotė „gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti“ yra išdėstyta prielaidos forma, tačiau, kaip žinoma, galutinis teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaida (CPK 260, 263 straipsniai). Aptariamos formuluotės įgyvendinimas, t. y. prielaidos forma išdėstyto įstatymo taikymas, priskiriamas teismo diskrecijai ir teismas tokį įstatymą turi taikyti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 2 straipsnio 7 dalis). Dėl to nuspręsdamas, kad, neteisėtai atleistą darbuotoją grąžinus į darbą jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas turi nustatyti, kad dėl kilusio darbo ginčo ar dėl kitų priežasčių ne atsiras, o jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti. Galimos faktinės situacijos, kada dėl saugios, sveikos ir produktyvios darbo aplinkos sukūrimo atsiranda būtinumas nutraukti kelių įmonės darbuotojų bendrą veiklą, o toks poreikis gali stipriai padidėti, kada darbuotojai turi ir administracinių įgalinimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010
Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kaip darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindo, ir DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinio sampratos
Byloje aktuali DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinio samprata. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad savavaliavimo, kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, požymiai DK nėra atskleisti. Taip pat nurodė, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme savavaliavimas aiškintinas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatos pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas, tai galėtų būti, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu aiškinimu (DK 10 straipsnis) ir konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010
Dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo bei taikymo
Darbovietėje atlikti struktūriniai pertvarkymai gali būti kvalifikuojami kaip DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyta šios teisės normos taikymo sąlyga – organizacinės priežastys, dėl kurių darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą. Teismas, spręsdamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos – darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl organizacinių priežasčių – egzistavimo ar neegzistavimo, neturi įgaliojimų vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo (sprendimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys, išskyrus teisės aktų nurodytus atvejus, turi teisę priimti savarankiškai ir savo rizika), o yra įgaliotas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti neteisėtai iš darbo atleisto darbuotojo negalimumą grąžinti į pirmesnį darbą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010
Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo
Net ir esant tęstiniams pažeidimams, atsakovas turėjo pareigą juos konkretizuoti, aiškiai įvardijant, kokie ieškovės veiksmai yra darbo drausmės pažeidimas, nurodyti, kokius konkrečiai lokalinius aktus ar įstatymo reikalavimus ieškovė pažeidė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-100/2010
Dėl kreipimosi į darbo ginčų komisiją
Ieškovės dėl darbo ginčo išnagrinėjimo i atsakovę kreipėsi 2007 m. vasario 6 d., sprendimas priimtas 2007 m. gegužės 10 d. Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas neteko galios 2002 m. birželio 4 d. priimtu įstatymu Nr. IX-926 (nuo 2003 m. sausio 1 d.) (Žin., 2002, Nr. 64-2569), todėl, vadovaujantis principu – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgaline tvarka neleidžiamas (Lex retro non agit). Šis principas įtvirtintas ir DK 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios. Taigi teismai taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, aiškindami ir taikydami kreipimosi į darbo ginčų komisiją ir jos sprendimo apskundimo terminus, nepagrįstai vadovavosi negaliojančiu įstatymu, bet ne DK 296 straipsnyje nustatytu kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminu ir 293 straipsnyje nustatytu darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo terminu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje K. G. v. Šilutės pirmoji gimnazija, bylos Nr. 3K-3-96/2010
Dėl DK 296 straipsnio taikymo, sprendžiant dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą (už pakartotinį darbo drausmės pažeidimą) teisėtumo
Kasatorės nuomone, DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas darbuotojui kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl jo teisių pažeidimo nėra siejamas su teismine pažeistų darbo teisių gynyba pareiškiant ieškinį, o šio termino pabaiga negali būti vertinama kaip sukelianti subjektinės teisės išnykimą.
Jei darbuotojas nesilaikė DK nustatytos privalomos ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, tai nutrūkus darbo santykiams vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad ta tvarka jam (darbuotojui) nebuvo privaloma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje I. V. v. UAB „LIUKS“, bylos Nr. 3K-3-9/2011.
Dėl kasatoriaus, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos samdomos tarnybos, atsakomybės sąlygų
Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekančios įmonės (DSSĮ 12 straipsnio 1 dalis) ir darbuotojų, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose, funkcinės atsakomybės (pareigos) darbuotojų saugos darbe užtikrinimo srityje apibrėžtinos kaip dalinės, o ne solidariosios prievolės, t. y. tai, ką pagal sutartį privalo atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekanti įmonė, pagal sąžiningos dalykinės praktikos ir gero vidaus administravimo principus, neturi pareigos, jei ji tiesiogiai nekyla iš įstatymo ar sutarties, atlikti darbuotojai, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose. Priešingas darbų saugos mechanizmų veikimo aiškinimas iš esmės paneigtų kvalifikuoto subjekto dalyvavimo šiuose santykiuose reikšmę ir, kita vertus, be teisėto pagrindo visiškai ar iš dalies apsaugotų tokį subjektą nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UABD „PZU Lietuva“ v. UAB „SDG“,, bylos Nr. 3K-3-528/2010.
Dėl atsakomybės už nelaimingo atsitikimo darbe metu kilusią žalą, kai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijoms atlikti darbdavys samdo įstaigą
Vertindamas DSSĮ 11 straipsnyje įtvirtinto bendrojo darbdavio atsakomybės principo tikslus, kasacinis teismas pažymi, kad šis principas yra absoliutus ir imperatyvus darbdavio deliktinės prievolės nukentėjusiam darbuotojui atžvilgiu, tačiau niekaip neveikia ir nepašalina darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas darbdavio naudai atliekančios įstaigos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą.
Įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, DSSĮ 11 straipsnyje (taip pat kitose materialiosios teisės normose) įtvirtintas bendrasis darbdavio atsakomybės principas buvo įgyvendintas. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjami subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis) pareikšti darbdavio civilinės atsakomybės draudiko, draudimo sutarties su darbdaviu pagrindu atlyginusio darbuotojui padarytą žalą, reikalavimai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atlikusiam subjektui, dėl kurio sutartinių įsipareigojimų darbdaviui pažeidimo nesukurta saugi rūšiuotojos darbo vieta, kas ir buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UABD „PZU Lietuva“ v. UAB „SDG“,, bylos Nr. 3K-3-528/2010.
Dėl savivaldybės įmonės vadovo atleidimo iš darbo teisinių pagrindų
Savivaldybės įmonės vadovo kaip vienasmenio valdymo organo reikšmė, lemia ir tai, jog VSĮĮ yra įtvirtinta neapribota įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos teisė atšaukti įmonės vadovą iš pareigų. Kadangi specialiajame teisės akte –VSĮĮ – yra įtvirtintas įmonės vadovo atšaukimo institutas, darbo sutartis su savivaldybės įmonės vadovu gali būti nutraukta ne tik DK nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad savivaldybės įmonės vadovo atšaukimas yra juridinę reikšmę turintis faktas, sudarantis pagrindą nutraukti su juo darbo sutartį (DK 124 straipsnio 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje I. B. v. Skuodo rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-326/2010.
Dėl garantijų darbuotojų atstovams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį
Darbdavys, norėdamas gauti sutikimą atleisti iš darbo darbuotojų atstovą, turi kreiptis į atitinkamą darbuotojams atstovaujantį organą raštu, nurodydamas: 1) kurį darbuotojų atstovą ketinama atleisti iš darbo; 2) numatomą atleidimo iš darbo datą; 3) atleidimo iš darbo priežastis (pagrindą) ir aplinkybes, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 4) atsiskaitymo su ketinamu atleisti darbuotoju tvarką. Ar patenkinti darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, atstovaujamasis organas privalo nuspręsti per keturiolika dienų nuo pareiškimo gavimo ir sutikimą ar nesutikimą atleisti tokį darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu (DK 134 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje K. P. v. UAB „Kauno gatvių apšvietimas“, bylos Nr. 3K-3-142/2010
Dėl nepriekaištingos reputacijos principo pažeidimo
Teistumo už nesunkų tyčinį nusikaltimą išnykimas yra tik viena iš aplinkybių, vertintinų tikrinant asmens reputaciją (Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. IX-2066. Žin., 2004, Nr. 50-1632) 8 straipsnio 1 punktas). Pagal Advokatūros įstatymo 8 straipsnio 4 punktą pareiškėjas nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu, jeigu jis neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti advokatams Lietuvos advokatų etikos kodekse (priimtas 2005 m. balandžio 8 d. visuotiniame advokatų susirinkime; paskelbtas teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345) ir kurie būtų taikomi pareiškėjui, jeigu šis taptų advokatu.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai atsisakė pripažinti kasatorę turint nepriekaištingą reputaciją, nes tikroji jos išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo nusikalstamos veikos padarymas; nusikalstama veika padaryta tiesiogiai vykdant advokato funkcijas, profesinė veikla buvo nukreipta nusikalstamai veikai vykdyti (nustatyti daugiau kaip 30 nusikalstamos veikos epizodų), nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjus ketveriems metams neįvyko kasatorės, kaip advokatės, reabilitacija. Kasatorė, siekianti grąžinimo į advokatus, neįrodė nepriekaištingos reputacijos atgavimo, nepateikė aiškių ir įtikinamų įrodymų, kad ji vykdė visas etikos ir disciplinos taisykles bei neprarado kompetencijos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje V. R. L. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-80/2009
Dėl Respublikos Prezidento dekreto
Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas, be kita ko, sprendžia, ar Respublikos Prezidento aktai neprieštarauja Konstitucijai. Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad tik Konstitucinis Teismas turi kompetenciją spręsti dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Tokia išvada darytina iš ir iš Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 106 straipsnio 1 ir 2 dalių, 107 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 63 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 65 straipsnio 2 punkto ir kt. nuostatų. Ši Konstitucinio Teismo kompetencija yra reikšminga sprendžiant ieškovės reikalavimą dėl jos atleidimo iš teisėjo pareigų, nes tuo atveju, kai kyla abejonių dėl Respublikos Prezidento dekreto turinio teisingumo atitikties Konstitucijai ar įstatymams, teismas negali jo taikyti kitaip, kol neišspręstas Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumo klausimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-43/2009
Dėl priverstinės pravaikštos
Priverstinė pravaikšta, už kurią mokamas atlyginimas pagal DK 297 straipsnį, yra tas laiko tarpas, kurį darbuotojas nedirba dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Ji yra nuo atleidimo iš darbo dienos iki darbuotojo grąžinimo į tą patį darbą arba teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu darbuotojui nesudaromos galimybės teisminio ginčo metu sugrįžti į tą patį darbą, tai visas ginčo trukmės laikas gali būti laikomas priverstine pravaikšta. Kitos darbo vietos siūlymas paprastai yra kito darbo siūlymas. Jo atsisakymas nevertinamas kaip darbuotojo nesąžiningas elgesys, dėl kurio darbuotojui nebūtų priteisiamas įstatymo nustatytas apmokėjimas už priverstinės pravaikštos laiką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „LUKOIL BALTIJA“, bylos Nr. 3K-3-345/2009
Dėl ieškinio priėmimo stadijos ir darbo bylų teismingumo
Kasatorė, teikdama Utenos rajono apylinkės teismui ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, argumentavo, kad pagal susitarimą su darbdaviu ir faktiškai dirbtą darbą jos darbo vieta buvo Utenos rajonas. Sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, šių argumentų pakanka pripažinti, kad kasatorės pasirinkimu pagal CPK 411 straipsnio 2 dalį ieškinys teismingas ir gali būti nagrinėjamas Utenos rajono apylinkės teisme. Juolab kasatorė, prašydama pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškinį grindė minėta aplinkybe, kad jos darbo vieta buvo Utenos rajonas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. UAB „Žalgirio loto“ , bylos Nr. 3K-3-245/2009
Dėl darbo ginčų komisijos kompetencijos priimti sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu
Darbo ginčų komisijos kompetenciją lemia pareiškėjo prašyme nurodyti reikalavimai ir juos pagrindžiančios aplinkybės (DK 290 straipsnis). Tai reiškia, kad darbo ginčų komisija konkretų ginčą nagrinėja ne bet kaip, o pagal konkrečiame prašyme išdėstytus reikalavimus. Komisijos sprendimu reikalavimai visiškai ar iš dalies tenkinami arba pripažįstami nepagrįstais ir atmetami. Nagrinėjamoje byloje darbo ginčų komisijai buvo įteiktas ieškovės prašymas perskaičiuoti darbo užmokestį, panaikinti drausmines nuobaudas bei įpareigoti darbdavį atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Darbo ginčų komisija, 2008 m. vasario 15 d. posėdyje spręsdama ieškovės ir kasatoriaus (darbdavio) darbo ginčą pagal ieškovės prašyme išdėstytus reikalavimus, priėmė sprendimą nutraukti ieškovės darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, išmokant 1500 Lt bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Toks sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų dėl kelių priežasčių. Pirma, darbo ginčų komisija turi priimti sprendimą dėl prašyme nurodytų darbuotojo reikalavimų, o reikalavimo nutraukti sutartį šalių susitarimu nebuvo pareikšta. Antra, darbo sutartis gali būti nutraukiama šalių susitarimu tik abiem sutarties šalims išreiškus tokią valią, o ne trečiajam asmeniui (šiuo atveju – darbo ginčą nagrinėjančiam organui) priėmus atitinkamą sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. UAB „Ost Logistik“, bylos Nr. 3K-3-246/2009.
Dėl privalomos ikiteisminės darbo ginčo sprendimo tvarkos
Teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, nustatė, kad kasatorius apie darbo sutarties nutraukimą dėl svarbios priežasties (darbdavio įsipareigojimų, prisiimtų darbo sutartimi, nevykdymo; DK 127 straipsnio 2 dalis) raštu įspėjo darbdavį daugiau kaip prieš tris dienas, tačiau darbdavys, nesutikdamas su kasatoriaus darbo sutarties nutraukimo pagrindu, nenutraukė darbo sutarties ir darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymi, kad kasatorius nuo 2008 m. lapkričio 14 d. neatvyksta į darbą be pateisinamos priežasties. Dėl to teismai padarė išvadą, kad kasatoriaus ir darbdavio darbo santykiai nenutrūkę, todėl nėra pagrindo taikyti DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktą, pagal kurį darbo ginčas, kai darbdavio ir darbuotojo darbo santykiai yra nutrūkę, nagrinėtinas tiesiogiai teisme. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatoriaus ir jo darbdavio ginčui taikytina privaloma išankstinė jo nagrinėjimo ne teisme (darbo ginčų komisijoje) tvarka. Nustatęs, kad kasatorius, nesilaikydamas privalomos išankstinės ginčo išnagrinėjimo ne teisme tvarkos, dėl darbo ginčo išsprendimo kreipėsi tiesiogiai į teismą, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 412 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 21 d. nutarties, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį, bylos Nr. 3K-3-170/2009
Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo
Kasatoriaus nuomone, darbuotojo teisė į išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei pačios priverstinės pravaikštos konstatavimas priklauso nuo aplinkybės, ar darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba ir gauna darbo užmokestį kitoje darbovietėje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamų išmokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatyme, kuriame nenurodyta jokios galimybės šias išmokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009
Dėl Darbo kodekse nustatytos išankstinės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos reikalavimo taikymo tuo atveju, kai darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu, nepasibaigus įspėjimo terminui, atleidimo datą perkeliant įspėjimo termino pabaigos dienai
Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai įsakymas dėl darbuotojos atleidimo iš darbo buvo priimtas nepasibaigus DK 130 straipsnyje nustatytam įspėjimo terminui, atleidimo datą nukeliant įspėjimo termino pabaigai. Analogiškose situacijose nagrinėjant ginčus, kilusius po įsakymo dėl darbuotojo atleidimo iš darbo priėmimo ir darbuotojui ieškinį teismui pateikus iki įsakyme nurodytos atleidimo iš darbo datos, dėl privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos turi būti sprendžiama pagal tai, ar šiuo laikotarpiu darbuotoją ir darbdavį siejo faktiniai ryšiai, atitinkantys DK 93 straipsnyje nurodytus darbo sutarties požymius. Jeigu po įsakymo dėl atleidimo iš darbo priėmimo darbuotojas toliau nebedirbo darbdavio suteikto darbo, paklusdamas darbovietės darbo tvarkai, tai reiškia, kad, nepaisant formalios atleidimo iš darbo datos nukėlimo, darbo santykiai yra pasibaigę (nutrūkę). Tokiu atveju tarp buvusių darbuotojo ir darbdavio kilusių darbo ginčų nagrinėjimui turi būti taikoma DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punkto norma, kad tokie ginčai nagrinėjami nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-135/2009
Dėl visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą
Dėl to, kad visiška materialinė atsakomybė DĮK 145 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu taikoma, jeigu nustatoma darbuotojo veiksmuose tam tikrų baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių, be to, nepriklausomai nuo to, buvo dėl konkretaus darbuotojo inicijuotas baudžiamasis persekiojimas (ikiteisminis tyrimas) ar ne, buvo konkrečiam darbuotojui taikoma baudžiamoji atsakomybė ar ne, teisėjų kolegija atmeta atsakovų kasacinių skundų argumentus, jog visiška materialinė atsakomybė aptariamu pagrindu taikoma tik tada, kai nustatyti visi būtini nusikaltimo sudėties elementai, be to, kai nusikaltimo požymiai ir padaryta žala konstatuoti baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka.
Visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą sąlygos iš esmės skiriasi nuo nustatytų DK 255 straipsnio 2 punkte: pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą visiška materialinė atsakomybė taikoma už darbuotojo veiksmais, turinčiais baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių, o pagal DK 255 straipsnio 2 punktą – už nusikalstama veika padarytą žalą, todėl įstatymų leidėjo ir nustatyta, kad nusikalstama veika turi būti konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009
Dėl akcinės bendrovės filialo vadovo atsakomybės už akcinei bendrovei padarytą žalą
Tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas.
Atsakovas, kaip filialo vadovas, turi atsakyti už tai, kad jo vadovavimo laikotarpiu filiale buvo atliekamos neteisėtos finansinės operacijos, neteisėtai mokant už prekes ir paslaugas, kurios filialui apskritai nebuvo reikalingos arba kurios nebuvo gautos ir suteiktos, nes šie faktai reiškia, jog atsakovas netinkamai, aplaidžiai ėjo savo kaip įmonės filialo vadovo pareigas. Dėl atsakovo argumentų, kad nenustatyta jo kaltės dėl ieškovo įmonei atsiradusios žalos, pažymėtina, jog byloje nustatytos aplinkybės, kad šio atsakovo vadovavimo laikotarpiu filiale buvo klastojami finansiniai dokumentai, patvirtina, jog vadovas nerūpestingai ėjo pareigas (nebuvo dėmesingas, atidus), o tai reiškia šio atsakovo kaltę neatsargumo forma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009
Dėl darbo sutarties nutraukimo pasekmių
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bendrovės ir jos vadovo teisinių santykių specifiką bei bendrovės vadovą renkančio ir atšaukiančio organo teisės atšaukti jo išrinktą vadovą absoliutumą, laikė, kad, atšaukiant kasatorių iš bendrovės vadovo pareigų, neturėjo būti taikomas DK 130 straipsnyje nustatytas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas, taigi neturėjo būti taikomas ir šalių sudarytos darbo sutarties 11 punktas, kuriame nurodytas DK 130 straipsnis.
Tačiau tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai neišanalizavęs ginčo darbo sutarties 11 punkto turinio, neišsiaiškinęs, ką šios darbo sutarties šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, sulygdamos, kad „įspėjimo terminai, kai ši darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 130 straipsnio nuostatas“, kokiu darbo sutarties pasibaigimo atveju ir kokiomis sąlygomis šis punktas taikytinas, neapsvarstęs, ar darbo sutarties 11 punkte užfiksuotu atitinkamu šios sutarties šalių susitarimu buvo sulygta dėl tokių darbo sutarties sąlygų, dėl kurių darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra draudimo susitarti, ir ar jos šiuo konkrečiu atveju gali būti pripažintos papildomomis darbo sutarties sąlygomis (DK 95 straipsnio 4 dalis), kurios, kaip ir būtinosios, darbo sutarties šalims yra privalomos ir turi būti vykdomos. Neišsiaiškinus ir nenustačius tikrųjų ginčo darbo sutarties sąlygų ir jomis prisiimtų konkrečių įsipareigojimų, nėra galimybės ginčo šalių teisiniams santykiams pritaikyti materialinės teisės normas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-210/2009
Dėl ieškovės teisės į neturtinės žalos, mokant jai dalį darbo užmokesčio be apskaitos dokumentų, atlyginimą
Atsižvelgdama į nurodytą CK 6.250 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo šios materialiosios teisės normos skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje taikymo, kasatorės grindžiamus tuo, kad neturtinės žalos, kai ši padaryta dėl nusikaltimo, atlyginimas, nustatytas įstatyme, todėl ji neturėjo įrodinėti šios žalos fakto, o tik pagrįsti už šią žalą reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. baudžiamuoju įsakymu konstatuoti atsakovo nusikalstami veiksmai, mokant kasatorei ir kitiems darbuotojams dalį atlyginimo be apskaitos dokumentų, vertintini (tai teisingai nurodo ir atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą) kaip nusižengimas finansų sistemai, o ne kaip nusikaltimas kasatorei, kaip asmeniui, dėl kurio ji, remdamasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, galėtų reikšti atsakovui reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kaip padarytą dėl nusikaltimo.
Kasatorė,sąmoningai sutikdama su darbo užmokesčio dalies be apskaitos dokumentų mokėjimu bei priimdama jai tokiu būdu mokamą darbo užmokesčio dalį,konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog prisiima negatyvių padarinių, galimų patenkant į tokią situaciją, riziką, todėl padarė teisingą išvadą, kad atsakovo civilinė atsakomybė už ieškovės nurodytus emocinius išgyvenimus ir nepatogumus, gaunant dalį atlyginimo be apskaitos dokumentų, negali atsirasti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. AB „Krekenavos agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-544/2009
Dėl neturtinės žalos
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama byla neturtinės žalos atlyginimo aspektu yra specifiška tuo, jog šalių darbo sutartis nutraukta būtent darbuotojo (ieškovo) pareiškimu, t. y. jam, o ne darbdaviui (kasatoriui) inicijavus darbo santykių pasibaigimą... Šiuo aspektu konstatuotina, kad ieškovui neturtinė žala kilo ne dėl neteisėto atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, o dėl darbdavio netinkamo darbo sutarties nutraukimo įforminimo ir su juo (netinkamu įforminimu) susijusių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydžio, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog ieškovas yra neteisėtai atleistas iš darbo, taip pat į tai, kad ieškovo pažeistos teisės yra apginamos ir konstatuojant darbdavio neteisėtus veiksmus – be kita ko, netinkamą darbo sutarties nutraukimo įforminimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti kasacinį skundą ir ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 1000 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009
Dėl darbuotojui, netekusiam dalies darbingumo, atlygintinos turtinės žalos dėl negautų pajamų
Pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį fiziniam asmeniui sveikatos sužalojimo atveju turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota. Negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Negautų pajamų dydis, esant ginčui, turi būti įrodytas. Jo įrodinėjimo pareiga byloje tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis). Pagal ieškovės teisės į žalos atlyginimą atsiradimo metu galiojusio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 26 punkto redakciją, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 29 d., sumos materialinei žalai atlyginti bei teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti buvo neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008, nurodė, kad žalos (kaip negautų pajamų) atlyginimo suma savo teisine prigimtimi nėra tapati negauto darbo užmokesčio priteisimui. Nurodytoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad pajamų bei socialinio draudimo mokesčių gavėjai pagal įstatymą būtų valstybės ir socialinio draudimo biudžetai, o ne pats ieškovas. Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, ieškovės naudai priteisdamas negautas pajamas už 2005-2006 m. laikotarpį neatskaičius mokesčių, apeliacinės instancijos teismas sudarė prielaidas ieškovei gauti daugiau, negu realiai padaryta žalos... Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad jeigu sumos turtinei žalai atlyginti už atitinkamą laikotarpį yra pagal įstatymus priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, tai fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju jo darbo užmokesčio forma realiai negautos pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant į jo VDU, iš kurio yra išskaičiuoti privalomi į biudžetą mokesčiai.
Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais sprendžiant dėl turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į darbuotojo netekto darbingumo lygį; negautų pajamų sąvoka turi būti suprantama kaip prarasto darbingumo procento piniginė išraiška per tam tikrą laikotarpį. Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo laikotarpį (terminą, už kurį priteisiamas tokios žalos atlyginimas) lemia sužaloto darbuotojo atitinkamo darbingumo netekimo laikotarpis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. UAB „Yazaki Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-174/2009
Dėl neturtinės žalos neteisėto atleidimo iš darbo atveju
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog jai padaryta neturtinės žalos. Tokia išvada yra pagrįsta, nes neteisėto atleidimo iš darbo faktas, kaip toks, savaime nereiškia, kad darbuotojas patyrė neturtinės žalos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009
Dėl darbo drausmės pažeidimo sudėties
Kasacinio teismo teisėjų kolegija vadovaujasi teismų nustatytomis aplinkybėmis ir šios bylos aplinkybių kontekste pažymi, kad, net ir esant formaliam darbo tvarkos taisyklių įpareigojimui darbuotojui kasdien visą darbo dieną dirbti darbovietėje, tačiau atsakovui pripažinus, kad pagrindinė ieškovo darbo funkcija buvo tik naujų pacientų paieška, ieškovui ir atsakovo vadovui esant vieninteliais akcijų savininkais (lygiomis dalimis, po 50 proc.), taip pat ieškovo įsidarbinimo metu jiems buvus sutuoktiniais, lėmė ilgą laiką trukusią padėtį, kai ieškovui nebuvo taikomas reikalavimas kiekvieną darbo dieną atvykti į darbovietę ir joje dirbti nustatytą laiką, juolab kad ir ieškovo atliekamo darbo pobūdis nėra susijęs su būtinumu (poreikiu) darbą dirbti vien klinikos patalpose. Teismams nustačius, kad tomis dienomis, kurias atsakovas fiksavo ieškovui pravaikštas, ieškovas užsiėmė pacientų paieška bei atsakovui priklausančio automobilio remontu, konstatuotina, kad ieškovo elgesys, palyginus su prieš tai buvusiu, atsakovo atžvilgiu liko nepakitęs. Taigi, esant ilgą laiką trukusiam kitokiam, negu apibrėžta darbo tvarkos taisyklėse, darbuotojo elgesiui, kuris nepaneigia pareigos dirbti darbdavio interesui, o darbdaviui (vadovui) tai žinant ir toleruojant (ilgą laiką mokant atlyginimą, skatinant, suteikiant naudotis klinikos automobilį), darytina išvada, kad, nors formaliai ir pažeidžiama darbovietėje nustatyta darbo tvarka, tačiau atitinkamas esamą padėtį žinančio atsakovo elgesys, trunkantis ilgą laiką, paveikia darbuotojo ir darbdavio santykius taip, kad nelieka pagrindo konstatuoti darbuotojo neteisėtą elgesį ir kaltę, t. y. nenustatyta tokių darbo drausmės pažeidimą sudarančių elementų kaip darbo drausmės pažeidimo objektyvioji ir subjektyvioji pusės, o nesant pažeidimą sudarančių elementų viseto, negalimas ir darbo drausmės pažeidimo fakto konstatavimas. Tik darbdaviui iš naujo informavus darbuotoją apie darbo tvarkos taisyklių tinkamą laikymąsi, ateityje už šios tvarkos pažeidimus būtų galima taikyti drausminio poveikio priemones (DK 35 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009.
Dėl termino paskirtai nuobaudai ginčyti
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsižvelgdami į atsakovo pareikštą prašymą ginčo santykiams taikyti ieškinio senatį, sprendė šį klausimą ir nurodė, kad atsakovo nurodytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra ne ieškinio senaties, o procedūrinis terminas, todėl, sprendžiant paskirtos ieškovui pastabos pagrįstumą, taikytinas DK 27 straipsnio 32 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.. Bylą nagrinėję teismai, nagrinėjamu atveju netaikę DK XIX skyriaus normų, pažeidė materialinės teisės normas, nes, tikrindami ieškovui paskirtos nuobaudos – pastabos – pagrįstumą, neatsižvelgė į CK 1.126, 1.128–1.131 straipsniuose nustatytas ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles. Juolab kad, remiantis DK 243 straipsniu, pagal kurį drausminė nuobauda galioja vienerius metus nuo jos paskyrimo, netikslinga bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad drausminei nuobaudai apskųsti taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje D. C. v. VŠĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-393/2009.
Dėl drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo teisėtumo
Pažymėtina, kad darbdavys turi raštu pareikalauti prasižengusį darbuotoją pasiaiškinti, o teikti pasiaiškinimą yra darbuotojo teisė, bet ne pareiga, tuo tarpu atsakovas ieškovės atsisakymą rašyti pasiaiškinimą pripažino atskiru darbo drausmės pažeidimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. SB „Volungėlė“, bylos Nr. 3K-3-448/2009
Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo
Pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatyme nenustatyta papildomo pasiaiškinimo galimybės, tačiau jeigu darbuotojo pateiktas pasiaiškinimas tam tikrais aspektais yra neišsamus ir (ar) nepakankamas, kad darbdavys galėtų maksimaliai objektyviai įvertinti susidariusią situaciją, tai darbdavys turėtų pareikalauti darbuotoją pateikti trūkstamą būtiną informaciją, aišku, jeigu taip darbdaviui leidžia elgtis DK 241 straipsnyje nustatyti drausminės nuobaudos skyrimo terminai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009
Dėl DK 235 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo
Nagrinėjamoje byloje darbdavys kasatoriaus smurtą prieš UAB „Rovasta“ direktorę kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Nors kasatorius nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo neteisėtus veiksmus, ir kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė, kokį teisės aktą ar darbo pareigas jis pažeidė, tačiau teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Nustatytas teisinis reglamentavimas turi užtikrinti, kad darbo teisės ir pareigos būtų įgyvendinamos sąžiningai, teisingai ir protingai. Darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 35 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje V. Z. v. UAB „Rovasta“, bylos Nr. 3K-3-144/2009.
Dėl drausminių nuobaudų skyrimo
Pagal DK 157 straipsnio 1 punktą pertrauka pavalgyti yra poilsio laikas. DK 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra. Pagal DK 156 straipsnį poilsio laikas yra laisvas nuo darbo laikas, todėl konstatavimas, kad darbas neatliktas tuo metu, kai nesibaigė poilsio laikas (paskutinę poilsio laiko minutę), reiškia darbdavio pretenzijas darbuotojui dėl neatlikto darbo tuo metu, kai to darbo darbuotojas neprivalėjo atlikti.
Darbdavio priimtas įsakymas skirti dvi drausmines nuobaudas reiškia, kad darbuotojui buvo taikyta drausminė nuobauda. Toks įsakymas savaime nėra neteisėtas, jeigu faktiškai buvo pagrindas skirti drausminę nuobaudą. Teisėjų kolegija laiko, kad tuo atveju, kai vienu įsakymu (nurodymu) už tą patį darbo drausmės pažeidimą yra paskirtos kelios drausminės nuobaudos, tai jos vertintinos kaip viena ir laikytina, kad yra paskirta griežtesnė iš jų drausminė nuobauda.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009
Dėl premijos, kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies, skyrimo tvarkos
Premiją, kurią darbdavys gali skirti darbuotojui kaip paskatinimą, reikia skirti nuo premijų, kurios pagal savo pobūdį yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis pagal DK 186 straipsnio 2 dalies prasmę. Premija, kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis, darbuotojui skirtina už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas, ir tokia premijos skyrimo tvarka turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje, darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją išmokėti, tuo tarpu premija, kaip skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui ir jis neturi teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecijos teisė skirti premiją ar ne. Taigi pagrindinis premijos kaip skatinimo priemonės pagal DK 233 straipsnį ir premijos kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies pagal DK 186 straipsnį skirtumas yra premijos skyrimo ir išmokėjimo tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje E. Z. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-523/2009
Dėl teisės į dienpinigius vykstant į tarnybines komandiruotes
Tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Aiškindamas darbo sutartį teismas turi diskreciją vertinti, ar susitarimas atitinka DK 35 straipsnio reikalavimus.
Teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos ES teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009
Dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas skaičiuodami vidutinį darbo užmokestį pagrįstai įtraukė ir ieškovo gaunamas premijas už atliktą darbą. Tačiau atsakovas kasaciniame skunde nurodė, kad, apskaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) reikalavimai... Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1-3.4 punktuose, ir mėnesines premijas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš šios Aprašo normos akivaizdu, kad vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ir mėnesinių premijų, atsakovo vadovo įsakymais skirtų už skaičiuojamojo laikotarpio darbą. Taigi šiuo atveju svarbu ne kokio dydžio premijos ieškovui buvo išmokėtos 2007 m. lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiais, o kokio dydžio premijos buvo skirtos ieškovui už nurodytų mėnesių darbą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009
Dėl darbo užmokesčio
Vadovaujantis DK 186 straipsnio 2 dalimi darytina išvada, kad darbo užmokestis apima ir premijas, kurios numatytos darbo sutartyse už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kuriuos įvykdęs darbuotojas įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys privalo ją išmokėti. Tokios premijos nelaikytinos skatinimo priemonėmis DK 233 straipsnio prasme, o yra pagal savo pobūdį priskirtinos darbo užmokesčiui ir yra darbo užmokesčio sudedamosios dalys.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai remdamiesi kasacinio teismo praktika tam, kad tinkamai būtų taikomos materialinės teisės normos, turėjo nustatyti, ar premijos buvo mokamos pagal iš anksto nustatytus rodiklius. Teismai nagrinėjamoje byloje ieškovui mokamas premijas priskirti ne skatinimo priemonėms DK 233 straipsnio prasme, o darbo užmokesčiui pagal DK 186 straipsnį, galėjo tik nustatę, kad premijos buvo mokamos pagal iš anksto nustatytus rodiklius, tačiau tokių aplinkybių nenustatinėjo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009
Dėl viršvalandinių darbų kompensavimo tvarką nustatančių kolektyvinės sutarties ir DK nuostatų taikymo
Kadangi atsakovas yra transporte veikiantis juridinis asmuo, tai jo darbuotojų darbo ir poilsio laiko režimui reglamentuoti DK 149 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl viršyto darbo laiko ir nepanaudoto poilsio kompensavimo gali būti netaikomos.
Ieškovų kasaciniame skunde teigiama, kad kolektyvinėje sutartyje nustatytos priemokos už viršvalandinį darbą mokėjimo sąlygos įtvirtino blogesnę darbuotojų padėtį, palyginus su ta, kuri nustatyta įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad kolektyvinės sutarties 5.8 punkte nurodytas 100 proc. darbuotojo darbo užmokesčio priemokos už viršvalandžius dydis prieštaravo DK 193 straipsnyje įtvirtintam pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžiui. Tačiau vien šis prieštaravimas savaime nereiškia, kad kolektyvinėje sutartyje, įvertinus visas joje išdėstytas darbuotojų darbo sąlygas ir socialines garantijas, nustatyta blogesnė darbuotojų padėtis, palyginus su ta padėtimi, kuri įtvirtinta Darbo kodekse ir kituose teisės norminiuose aktuose. Šiuo atveju nepakanka įvertinti vieną iš kolektyvinėje sutartyje nurodytų darbuotojo darbo sąlygų, nes išvadą dėl bloginančios darbuotojų padėtį kolektyvinės sutarties galima padaryti tik įvertinus tokios sutarties sąlygų visumą, t. y. pasvėrus, ar tam tikros darbuotojų padėtį gerinančios sąlygos kompensuoja kitas sąlygas, taip pat tas, kurios, darbuotojų teigimu, blogina jų padėtį. Be to, reikšminga įvertinti ir tai, kad derybose dėl kolektyvinės sutarties dalyvauja tiek darbdavio, tiek darbuotojų kolektyvo atstovai, be kurių abipusio pritarimo negalėtų būti priimamos kolektyvinė sutartis ir atskiros šios sutarties sąlygos. Be to, DK 4 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatytas draudimas bloginti darbuotojų padėtį kolektyvinėje sutartyje, nurodyta, kad kai šis Kodeksas ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje V. G. ir kt. v. VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“, bylos Nr. 3K-3-150/2009.
Dėl ieškovo atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus
Darbdavys įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodė, kokį konkretų darbo drausmės pažeidimą padarė ieškovas, prieš skirdamas ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, raštu nepareikalavo, jog ieškovas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, konfliktą mačiusio kito trenerio paaiškinimą priėmė tik atleidus ieškovą iš darbo, t. y. darbdavys neįrodė, kad pasirašė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 240 straipsnio reikalavimus. Be to, teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad darbdavys tyrimą pradėjo tik pagal trenerės R. A. tarnybinį pranešimą, šios veiksmams pagal ieškovo tarnybinį pranešimą ištirti nebuvo sudaryta komisija, o iš įsiteisėjusio Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje matyti, kad konflikto iniciatorius buvo ne tik ieškovas, jo veiksmuose nebuvo nustatyta jokių smurtinių veiksmų, konstatuoja, jog atsakovas nepagrįstai vertino tik ieškovo elgesį, visiškai netyrė trenerės R. A. veiksmų atitikties darbo drausmei, t. y. darbdavys, spręsdamas dviejų kolegų kilusį ginčą, neišliko objektyvus ir nešališkas, vertino tik vieno darbuotojo nusižengimą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, atsižvelgęs tik į vieno iš konflikto dalyvių – ieškovo – veiksmus, paskyręs jam drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – nesant darbuotojo pasiaiškinimo, neatsižvelgė nei į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, nei į sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, kitas aplinkybes, neįrodė šio darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės, taip pat pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, priimdamas įsakymą nesant ieškovo pasiaiškinimo ir nenurodant konkretaus darbo drausmės pažeidimo, apsiribojant tik tuo, kad per paskutinius dvylika mėnesių šiam darbuotojui buvo taikyta drausminė nuobauda (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje D. C. v. VŠĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-393/2009
Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, t. y. kad atsakovas ne dėl kasatorės kaltės su ja (kasatore) iki galo neatsiskaitė įstatyme nustatytu laiku. Byloje nustatyta, kad atsakovas įstatyme nustatytu laiku neišmokėjo kasatorei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, t. y. sumos, didesnės nei jos (kasatorės) vieno mėnesio darbo užmokestis.
Atsižvelgdama į nustatytas bylos faktines aplinkybes, tarp jų – uždelstos išmokėti išmokos dydį, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei nurodytą šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kuriais, apeliuojant į atsakovo klaidą nurodant kasatorės atleidimo iš darbo teisinį pagrindą, atitinkamų išmokų jai (kasatorei) išmokėjimą, kasatorės valią nutraukti darbo santykius, jos kaltę dėl atsakovo padarytos klaidos, taip pat kasatorės sąmoningą proceso vilkinimą, teigiama, kad šioje byloje DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo atsiskaityti laiką – negali būti taikoma visa apimtimi.
Teismui taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, vidutinis darbo užmokestis (vidutinio darbo užmokesčio dalis, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma) darbuotojui priteisiamas už uždelsimo atsiskaityti laiką. Spręsdamas dėl šios išmokos priteisimo, teismas turi nustatyti faktines aplinkybes, kiek truko uždelsimo atsiskaityti laikas, už kurį darbuotojui priteistina aptariama išmoka, ar tas laikas yra (nėra) pasibaigęs.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009
Dėl DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo
Pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra ne bet kokia informacija apie darbuotojo sveikatos būklę, o tik medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvada, pateikiama specialiųjų teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Nagrinėjamu atveju ieškovas dirbo autobuso vairuotoju. Vairuotojų sveikatos patikrinimas reglamentuojamas sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ patvirtintoje Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarkoje... Kiti dokumentai, raštai, išvados, pažymos ir pan. vertintini tik kaip pagrindai priimti sprendimus dėl neeilinio vairuotojo sveikatos patikrinimo pagal Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarką, tačiau negali pakeisti medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvados DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB „Marijampolės autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-525/2009
Dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų, darbuotojui ginčijant atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus
Nagrinėjamos bylos duomenys bei skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinys teikia pagrindą konstatuoti ir tai, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę kasatoriaus neatvykimo į darbą per visą darbo dieną faktą, iš esmės nevertino kito DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėties elemento – priežasčių, dėl kurių kasatorius nebuvo darbe, svarbos. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius 2008 m. vasario 28 d. tarnybiniame rašte nurodė, kad iš jo atimtos darbo priemonės, kad jis visą dieną laukė įmonės koridoriuje, laiptinėje ir teritorijoje, iš jo buvo atimtas darbuotojo pažymėjimas; iš esmės analogiški duomenys nurodyti ir kasatoriaus 2008 m. vasario 29 d. tarnybiniame pranešime bei 2008 m. kovo 12 d. skunde; 2008 m. kovo 14 d. tarnybiniame pranešime nurodoma apie anksčiau pateiktus tarnybinius pranešimus, į kuriuos negauna jokio atsakymo. Taigi bylos nagrinėjimo metu kasatorius nuosekliai apeliavo į tai, kad atsakovas atėmė iš jo darbo priemones, nepaskyrė kasatoriui objekto, kuriame šis galėtų dirbti, nesuteikė darbo vietos (darbo funkcijoms atlikti), nesprendė klausimo dėl kasatoriaus atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva, darė psichologinį spaudimą išeiti iš darbo savo noru. Teisėjų kolegijos vertinimu, išsamiai neištyrus ir neįvertinus šių kasatoriaus nurodomų aplinkybių, lieka nepašalintos pagrįstos abejonės dėl kasatoriaus neatvykimo į darbą priežasčių svarbos, t. y. dėl galimos darbdavio įtakos kasatoriaus neatvykimui į darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priima civilinėje byloje A. A. v. bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Lautra motors“, bylos Nr. 3K-3-437/2008). Tuo tarpu skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl šių kasatoriaus nurodomų aplinkybių iš viso nepasisakyta ir tai teikia pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK 185 straipsnio pažeidimą.
Tinkamai neištyrus ir neįvertinus šių su darbo drausmės pažeidimų padarymu susijusių kasatoriaus nurodomų aplinkybių, nėra galimybės patikrinti, ar atsakovas (net ir pasitvirtinus DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo abiem sudėties elementams), skirdamas drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – laikėsi DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. ar atsižvelgė į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009.
Dėl terminuotos darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės
Atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų realumas DK 129 straipsnio 2 ir 5 dalių taikymo prasme nustatytinas pagal tai, ar įsteigus naują skyrių dėl šio naujo padalinio specifikos kasatorius galėjo atlikti darbo sutartimi prisiimtas funkcijas. Aplinkybę, kad kasatorius dėl atliktų struktūrinių pertvarkymų negalėjo eiti naujai įsteigto struktūrinio padalinio vadovo pareigų, privalėjo įrodyti atsakovas (CPK 178 straipsnis).
Darbo sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu ipso facto reiškia ir darbdavio priimtų vidinių aktų neteisėtumą, kiek jie yra susiję su individualios darbo sutarties nutraukimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje K. V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr. 3K-3-488/2009
Dėl darbdavio pareigos siūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą
Kito darbo siūlymas vykdant DK 129 straipsnyje darbdaviui nustatytą pareigą išnaudoti galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbąturi būti aiškinamas pagal DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus.
Kitas darbas darbuotojui gali būti siūlomas individualiai, bet gali būti siūlomas ir suteikiant darbuotojui informaciją apie laisvas darbo vietas įmonėje ir sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą darbuotojui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo. Darbdavio pareiga perkelti įspėtą apie būsimą atleidimą darbuotoją į kitą darbą reiškia darbuotojo teisę būti perkeltam į kitą darbą, kurį jis pagal profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, sveikatos būklę, gali dirbti. Ši teisė gali būti įgyvendinama ir darbdavio, ir darbuotojo iniciatyva. Įstatyme nenustatyta, kieno iniciatyva turi vykti perkėlimas į kitą darbą vykdant DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl perkėlimo į kitą darbą. DK 35 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas turi sąžiningai naudotis savo teisėmis ir vykdyti pareigas. Šiuo atveju tai reiškia, kad darbuotojas, turėdamas informacijos apie laisvas darbo vietas per įspėjimo laikotarpį, sąžiningai naudodamasis savo teise dėl perkėlimo į kitą darbą pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, turėtų informuoti darbdavį apie savo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą, o darbdavys privalėtų tai svarstyti. DK 129 straipsnio pažeidimu būtų laikoma, jeigu darbuotojui nebūtų suteikta visa informacija apie laisvas darbo vietas įmonėje, nebūtų svarstomi jo pageidavimai dėl perėjimo dirbti į kitą darbą arba be pagrindo jis nebūtų suteiktas ar panašiais atvejais. Informacija apie turimas laisvas darbo vietas gali būti jam pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo skelbimo būdu. Pastarasis būdas, pvz., paskelbimas darbdavio įmonėje skelbimų lentoje, jeigu tai įprasta informacijos skelbimo tvarka ir yra prieinama darbuotojui, gali būti pripažinta teismo kaip tinkamas informavimas apie laisvas darbo vietas, nes tai yra darbdavio pranešimas apie laisvas darbo vietas ir bet kas gali pretenduoti į jas. Ne visos tinkamos darbo vietos darbuotojui gali būti individualiai siūlomos tik tokiu atveju, jeigu darbuotojas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, informuojamas apie visas turimas tinkamas darbuotojui laisvas darbo vietas. Viešas skelbimas apie laisvas darbo vietas gali būti vertinamas kaip neindividualaus pobūdžio siūlymas dėl darbo sutarties sudarymo, kuriuo gali pasinaudoti ir gavę įspėjimus apie galimą atleidimą iš darbo darbuotojai. Teismų praktikos nuostata dėl kito darbo siūlymo per visą įspėjimo laiką turi būti vertinama ir taikoma atsižvelgiant į sąžiningumo ir protingumo reikalavimus. Jeigu nustatoma, kad per įspėjimo laiką darbuotojas buvo informuojamas apie darbdavio turimas darbuotojui tinkamas laisvas darbo vietas kitu būdu, pvz., viešu skelbimu, tai ta aplinkybė, kad kiekviena laisva tinkama darbo vieta įspėtam apie atleidimą iš darbo darbuotojui nebuvo pasiūlyta individualiai, nevertinama kaip DK 129 straipsnio 1 dalies pažeidimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje J. S. B. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-102/2009
Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis)
Kai darbdavys neatsisako jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto minimalaus įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino ir neįformina darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškime nurodytą dieną, kuri yra ankstesnė nei įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje nustatytas minimalus įspėjimo terminas, tai darbo santykiai tęsiasi ir darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu galimybė kitą, nei darbuotojo pareiškime nurodytą dieną, priklauso nuo darbuotojo valios, nes, minėta, darbuotojo reiškiama valia dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, kurių viena yra darbo sutarties nutraukimo data, turi lemiamą vaidmenį nutraukiant darbo sutartį darbuotojo pareiškimu. Darbuotojo pareiškimu išreikšta darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį konkrečią pareiškime nurodytą datą gali būti keičiama, ir toks darbuotojo valios pakeitimas dėl darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo galimas ne tik pateikiant naują pareiškimą, bet tokią valią galima pareikšti ir kitokia objektyvia forma, kuri nekelia abejonių dėl darbuotojo valios darbo sutarties nutraukimo sąlygų pakeitimo klausimu, kai darbuotojo valia dėl darbo santykių nutraukimo su konkrečiu darbdaviu apskritai yra nepakeista, pavyzdžiui, įstatymo nustatyta tvarka neatšauktas prašymas nutraukti darbo sutartį (DK 127 straipsnio 4 dalis).
Tais atvejais, kai darbuotojo atliekamos pagal darbo sutartį darbdavio naudai darbo funkcijos tiesiogiai lemia, kad darbuotojas yra atsakingas už atitinkamas veiklos sritis, kurios yra neatskiriama darbdavio veiklos dalis, darbuotojo naudojimasis turimu patyrimu, kompetencija toje srityje savo interesais ir atitinkamai nebendradarbiavimas su darbdaviu, sprendžiant darbuotojo kompetencijai priskirtus klausimus, nesvarbu, kokia forma tai daroma – veikimu, t. y. sąmoningai ir tikslingai klaidinant darbdavį, ar neveikimu, t. y. nutylint reikšmingas atitinkamam klausimui spręsti aplinkybes ir neinformuojant apie jas darbdavio arba jo atstovo, reiškia, kad darbuotojas piktnaudžiauja savo teise, pažeidžia teisingumo ir sąžiningumo principus bei atitinkamai darbdavio teises.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bylos Nr. 3K-3-551/2009
Dėl šalių darbo santykių pasibaigimo (darbo sutarties nutraukimo) teisinio pagrindo
Nutraukus darbo sutartį pasibaigia ir darbo įstatymuose, darbo sutartyje ir (arba) vietiniuose (lokaliniuose) norminiuose teisės aktuose įtvirtintos darbuotojo darbo pareigos (vykdyti darbo funkcijas, laikytis darbo drausmės ir kt.), taip pat pasibaigia ir atitinkama darbdavio teisė reikalauti iš darbuotojo pirmiau nurodytų pareigų vykdymo ir juolab – taikyti drausminę atsakomybę už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Drausminės atsakomybės darbuotojui taikymas po to, kai darbo sutartis yra nutraukta ir šalių nebesieja darbo teisiniai santykiai, yra neteisėtas, nesukeliantis teisinių pasekmių darbo teisinių santykių aspektu, o darbdavio įsakymai dėl drausminės atsakomybės aptartomis sąlygomis taikymo yra niekiniai. Pažymėtina ir tai, kad, darbuotojo iniciatyva nutraukus darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, vien tik darbdavio uždelsimas įforminti darbo sutarties nutraukimą savaime nepratęsia darbo sutarties galiojimo, nes priešingu atveju būtų paneigtas darbo santykių sutartinis pobūdis, be to, tokių pasekmių įstatyme neįtvirtinta. Darbdavio neįforminimas arba netinkamas įforminimas darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu savaime nepaneigia įvykusio darbo sutarties nutraukimo fakto, jos nutraukimo teisinio pagrindo ir momento. Jeigu darbdavys, pažeisdamas įstatymų reikalavimus, nevykdo DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą, jos nevykdymas gali būti ginčijamas reikalavimu dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009
Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis)
Kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, darbdavio galimi priimti sprendimai yra apribojami darbuotojo pasirinktu darbo sutarties nutraukimo pagrindu; darbuotojui išreiškus savo valią nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, darbdavys negali savo iniciatyva priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su darbdavio pasiūlymu būti atleistas kitu įstatyme nustatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu priežastis-darbuotojo liga ar invalidumas, trukdantys tinkamai atlikti darbą, nėra tapati DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo pagrindui – kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Darbuotojas turi teisę pasinaudoti DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta palankesne darbo sutarties nutraukimo tvarka ir tuo atveju, kai jo sveikatos sutrikimas nėra tokio sunkaus laipsnio, kad būtų nesuderinamas su tolesniu darbu, tačiau jo liga ar neįgalumas objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą. DK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta imperatyvių reikalavimų darbuotojo sveikatos būklę patvirtinantiems įrodymams, todėl tokiais įrodymais laikytini įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę (išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai, gydytojų pažymos, pan.), pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus ir tai jam trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį. Vertinimas, ar darbdavys turėjo pakankamai informacijos, kad įsitikintų darbuotojo nurodytos svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį buvimu, priklauso nuo kiekvienos situacijos konkrečių aplinkybių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-547/2009
Dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisinių pagrindų
Tuo atveju, kai kiti specialieji teisės aktai, reglamentuojantys atitinkamus teisinius darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio, nenustato specialių darbo sutarties nutraukimo pagrindų, darbo sutartis gali būti nutraukta tik bendraisiais DK nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais.
Viešųjų įstaigų įstatyme įtvirtintas šiai bylai aktualus teisinis reglamentavimas nėra diferencijuotas pagal tai, kas yra viešosios įstaigos steigėjas (steigėjai) arba dalininkas (dalininkai), taip pat pagal tai, kokiu būdu (pavyzdžiui, konkurso būdu) viešosios įstaigos vadovas buvo paskirtas į pareigas, o yra universalus. Įtvirtintas teisinis reglamentavimas taikytinas universaliai, nediskriminuojant subjektų dėl viešosios įstaigos dalininkų sudėties, savininko buvimo viešuoju ar privačiu asmeniu ir pan.
Viešosios įstaigos vadovui, skirtingai nei tokios įstaigos kolegialiems organams arba akcinės bendrovės vadovui, netaikomas atšaukimo institutas, kurio taikymas darbo teisėje vertinamas kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindas.
Viešosios įstaigos vadovo darbo sutarties nutraukimui taikytini bendrieji DK nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Teisės aktai viešosios įstaigos visuotiniam dalininkų susirinkimui (savininkui) nesuteikia absoliučios teisės nutraukti darbo sutartį su šios įstaigos vadovu. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis DK 9 straipsnio 3 dalimi, neleidžiama taikyti pagal analogiją specialiųjų teisės normų, nustatančių bendrųjų taisyklių išimtis. Tai reiškia, kad viešosios įstaigos vadovo atleidimui iš darbo negali būti pagal įstatymo ar teisės analogiją taikomi kituose įstatymuose nustatyti specialūs darbo sutarties nutraukimo pagrindai (pavyzdžiui, nustatyti Akcinių bendrovių įstatyme). Viešosios įstaigos ir jos vadovo statuso teisinis reglamentavimas bei pirmiau išdėstyti motyvai taip pat teikia pagrindą konstatuoti, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjamam ginčui dėl viešosios įstaigos vadovo atleidimo iš darbo pagrindų netaikytina ta kasacinio teismo praktika, kuri suformuota bylose dėl akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų atleidimo.
Sprendžiant dėl konkretaus juridinio asmens vadovo atleidimo iš darbo pagrindų, būtina įvertinti to juridinio asmens teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. VĮ „Vilniaus butai“, bylos Nr. 3K-7-161/2009
Dėl sodininkų bendrijos valdybos pirmininko atleidimo
Valdybos pirmininko laikinasis nedarbingumas negali būti laikomas kliūtimi atšaukti jį iš bendrijos valdybos pirmininko pareigų, nes DK nuostatų, kuriose įtvirtinti darbo sutarties nutraukimo ribojimai, taikymas neatitiktų bendrijos narių susirinkimo absoliutaus teisės atšaukti bendrijos valdybos pirmininką pobūdžio. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atleidžiant ieškovą iš pareigų DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas netaikytinas, o esant ginčui dėl bendrijos valdybos pirmininko atšaukimo iš pareigų teisėtumo turi būti patikrinta, ar nepažeistos Sodininkų bendrijos įstatyme reglamentuotos procedūros.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje P. Ž. v. sodininkų bendrija „Rūta“, bylos Nr. 3K-3-88/2009
Dėl DK ir aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuojančių teisės aktų santykio
DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuojantys teisės aktai: Aukštojo mokslo įstatymas, universiteto ir atitinkamo fakulteto statutai, kiti vidaus teisės aktai (pvz., reglamentai) nustato specialią darbo sutarčių su viešo konkurso būdu renkamais fakultetų dekanais sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo tvarką. Tai, kad Aukštojo mokslo įstatyme tiesiogiai neįvardyta, kad aukštosios mokyklos senatas ne tik rektoriaus teikimu tvirtina fakultetų dekanus, tačiau ir atšaukia juos iš einamų pareigų, negali sąlygoti kitokio tarp universiteto ir fakulteto dekano susiklosčiusių teisinių santykių, kurie pagrįsti pasitikėjimu, kvalifikavimo ir lemti, kad darbo teisinių santykių pabaiga būtų reglamentuojama pagal DK... Dėl to, tuo atveju, kai darbo sutartis pasibaigia kito įstatymo (nagrinėjamu atveju Aukštojo mokslo įstatymo) pagrindu, kuriame įtvirtinta skyrimo, atšaukimo iš einamų pareigų pagrindai ir tvarka, tai darbo sutarties pabaigai darbo kodekso normos netaikytinos. Darbo kodekso normos gali būti taikomos sprendžiant dėl darbo sutarties pabaigos teisinių padarinių, kurių nereglamentuoja Aukštojo mokslo įstatymas ir jo pagrindu priimtas valstybinės aukštosios mokyklos statutas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje P. S. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-39/2009
Dėl darbo sutarties negaliojimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 26 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio rajono skyrius v. A. M., bylos Nr. 3K-3-225/2004).
Minėta, kad organizuojant viešąjį konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį, todėl, panaikinus tokio konkurso rezultatus kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei, konkursą laimėjęs asmuo netenka šios specialiosios teisės. Specialiųjų teisės aktų (lex specialis) imperatyviai nustatyta, kad ligoninės vadovo darbo sutarties sudarymo pagrindas yra viešojo konkurso rezultatai (1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus viešojo konkurso rezultatus negaliojančiais, šių rezultatų pagrindu sudaryta darbo sutartis tampa prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl pripažintina negaliojančia (CK 1. 80 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama darbo sutartis pripažintina negaliojančia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad trečiojo asmens darbo sutarties nutraukimo priežasties formulavimo aspektu šiuo atveju taikytinas DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktas (darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009
Dėl įpareigojimo sudaryti darbo sutartį
Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad organizuojant viešąjį konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį... Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2006 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-612/2006, pripažinus pirminio viešojo konkurso rezultatus teisėtais, atsakovas, vykdydamas šią nutartį (CPK 18, 362 straipsniai), turėjo sudaryti su kasatoriumi darbo sutartį, t. y. įgyvendinti kasatoriaus specialiąją teisę, atsiradusią iš pirminio viešojo konkurso rezultatų. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įgyvendinti šią specialiąją teisę netrukdė nei antrojo viešojo konkurso rezultatai, nei su trečiuoju asmeniu sudaryta darbo sutartis, nes ginčo darbo sutartis galėjo būti nutraukta atsakovo iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009
Dėl terminuotą darbo sutartį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
Tiek teisinis reglamentavimas, tiek teismų praktika nukreipta į tai, jog terminuotos darbo sutarties sudarymas turi būti pagrindžiamas objektyvia būtinybe patenkinti laikinai padidėjusį darbo jėgos poreikį, ir darbas, kurį dirbti sudaroma terminuota darbo sutartis, nėra nuolatinis – jo poreikis ar atlikimas yra objektyviai apribotas laiko (tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje teismų nustatytomis šios konkrečios bylos aplinkybėmis, pripažįsta teisėta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kasatorės darbas archyvare buvo nenuolatinio pobūdžio, nes priklausė nuo laikino poreikio sutvarkyti tam tikrus dokumentus, padėti rengti archyvo pažymas laikotarpiu, kai laikinai padidėjo archyvo darbuotojų darbo krūvis, taip pat kad terminuota darbo sutartis buvo pratęsta kelis kartus dėl kasatorės atliekamo darbo poreikio konkrečiu laikotarpiu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-494/2009
Dėl darbo sutarties kvalifikavimo kaip terminuotos
Darbo vieta gali būti laikino pobūdžio dėl tokių aplinkybių, kaip darbuotojų atostogos ar liga. Tai aiškiai matyti iš DK 111 straipsnio 3 dalies, kurioje įstatymo leidėjas darbuotojo buvimą atostogose laiko aplinkybe, dėl kurios pavadavimo tikslu, gali būti sudaryta terminuota darbo sutartis su kitu darbuotoju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atostogų ar ligos pagrindu vienam ar keletui darbuotojų pavaduoti gali būti sudaryta terminuota darbo sutartis.
Įstatymo reikalaujama, kad terminas būtų nurodytas arba nustatytas tinkamai. Terminas paprastai apibrėžiamas tam tikra data, tačiau gali būti apibrėžtas ir siejant jį su tam tikrų aplinkybių atsiradimu, pasikeitimu ir pasibaigimu. Jeigu darbuotojas priimamas dirbti laikinai, pavyzdžiui, nesančiam darbuotojui pavaduoti, tai terminuotoje darbo sutartyje turi būti nurodytos aplinkybės, kurios pagrindžia darbo laikinumą ir apibrėžia jo trukmę. Darbo laikinumą ir tam tikrą trukmę gali pagrįsti darbuotojų buvimo atostogose ar jų ligos faktai. Pavaduojamųjų darbuotojų nebuvimas darbe pasibaigia išnykus aplinkybėms, dėl kurių jie negali būti darbe, t. y. pasibaigus atostogoms ar pasveikus. Kartu pasibaigia poreikis pavaduoti nesantį darbe darbuotoją. Tokiu atveju įvyksta aplinkybė, su kuria buvo siejamas darbo sutarties termino suėjimas. Tada atsiranda pagrindas nutraukti sutartį pagal DK 126 straipsnio 1 dalį. Termino suėjimas savaime darbo sutarties nenutraukia, bet suteikia teisę tai padaryti. Vadinasi, visiškam darbo santykių pasibaigimui reikalingi papildomi veiksmai. Jeigu buvo sudaryta terminuota darbo sutartis dėl laikinai nesančių darbuotojų pavadavimo, o jiems sugrįžus į darbą pavaduojantysis darbuotojas ir darbdavys darbo sutarties nenutraukia, tai pagal DK 126 straipsnio 2 dalį terminuota darbo sutartis įstatymo pagrindu tampa neterminuota.
Sutarčiai tapus neterminuota, ji vėliau negali būti nutraukiama pagal DK 126 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „LUKOIL BALTIJA“, bylos Nr. 3K-3-345/2009
Dėl darbo vietos
Darbo kodekse ir kituose darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose vartojamos dvi lingvistine prasme panašios sąvokos: darbovietė ir darbo vieta. Teisine prasme darbovietės sąvoka dažniausiai suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra) (pavyzdžiui, DK 30 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 2 dalis, 93 straipsnis 95 straipsnio 1 dalis ir kt.; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 36 straipsnio 9 dalis; Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu darbo vietos sąvoka vartojama dviem reikšmėmis: 1) kaip darbo funkcijų atlikimo vieta (pavyzdžiui, DK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 158 straipsnio 2 dalis; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 5, 8 dalys, 14 straipsnis ir kt.; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalis; Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ir kt.); 2) kaip tam tikrų darbinių pareigų vienetas – etatas (pavyzdžiui, DK 89 straipsnis, 109 straipsnio 4 dalis ir kt.). Taigi šios dvi sąvokos – darbovietė ir darbo vieta – turi ir panašumų (kai darbo vieta suprantama, kaip tam tikras etatas darbovietės (darbdavio) organizacinėje struktūroje), ir skirtumų (kai darbo vieta suprantama tik kaip darbo funkcijų atlikimo vieta).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009
Dėl darbuotojo įsipareigojimo darbo sutartyje atlyginti mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir stažuočių išlaidas
Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad darbo sutartyje šalys privalėjo detalizuoti, kokias konkrečiai ir kokio dydžio mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių išlaidas atsakovas turės atlyginti darbo sutarties nutraukimo jo pareiškimu be svarbios priežasties atveju. Įstatymų leidėjas nenustatė tokios pareigos darbo sutartį sudarančioms šalims, tik apribojo darbdavio turėtą ir darbo sutartyje sulygtą išlaidų išieškojimą konkrečiu vienerių metų terminu.
Įpareigojimas darbdaviui savo lėšomis apmokyti darbuotojus, dirbančius su potencialiai pavojingais įrenginiais, susijęs su darbdavio įpareigojimu sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, t. y. suteikti darbuotojams, kurių funkcijos susijusios su potencialiai pavojingų įrenginių naudojimu, žinių būtent darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, bet ne išmokyti tam tikros profesijos ar specialybės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Panevėžio energija“ v. K. S., bylos Nr. 3K-3-234/2009
Dėl darbdavio ir darbuotojo sudarytų sutarčių teisinio kvalifikavimo
Susitarimas dėl aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis nepateko į Darbo sutarties įstatymo reguliavimo dalyką, taigi negali būti kvalifikuotas kaip darbo teisiniai santykiai šio darbo teisės akto prasme. Susitarimas dėl aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis darbo teisiniuose santykiuose priskiriamas prie socialinio pobūdžio garantijų, kuri nėra papildoma darbo sutarties sąlyga. Papildomos darbo sutarties sąlygos, susijusios su darbo funkcijų vykdymu, yra lengvatinis darbo režimas, darbo laiko nustatymas, papildomi mokėjimai, išbandymo laikas ir kita. Tuo tarpu darbdavys, suteikdamas reikalingam darbuotojui gyvenamąją patalpą, galimai išsprendžia konkrečios kvalifikacijos darbuotojo įdarbinimą, tačiau tokie susitarimai, nors ir susiję su darbuotojo apsisprendimu sudaryti ar nesudaryti konkrečią darbo sutartį, nėra reguliuojami darbo teisės normų. Tokiu atveju sudaromi susitarimai kvalifikuojami pagal civilinės teisės normas, o susiklostę civiliniai teisiniai santykiai yra susijęs su darbo teisiniais santykiais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. BAB „Ekranas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-169/2009.
Dėl ieškinio reikalavimo ir jam taikytino senaties termino
DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei darbuotojas nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas neginčija darbo sutarties nutraukimo, kaip tokio (t. y. neteigia, kad darbo santykiai nutraukti nesant jo (ieškovo) valios, taip pat nesiekia tęsti ar atnaujinti nutrauktų darbo santykių), sutinka su atleidimu iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, o tik prašo nustatyti, jog darbo sutartis nutraukta nuo 2008 m. sausio 9 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, bet ne darbdavio vienašališkai dokumentuose nurodytu kitokiu teisiniu pagrindu ir kitokia data. Teisėjų kolegijos nuomone, toks ieškinio reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, darbo sutarties nutraukimo laiko bei teisinio pagrindo nustatymo ir šios kategorijos reikalavimai nepriskirtini DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytoms ginčų kategorijoms, kurioms taikytinas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Įstatymuose neįtvirtinta trumpesnių ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai dėl aptartos dalies netinkamai kvalifikavo ginčo pobūdį, taip pat nepagrįstai nustatinėjo ir vertino aplinkybes, susijusias su DK 297 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutrumpinto vieno mėnesio ieškinio senaties termino taikymu (netaikymu), ir neatsižvelgė į DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą šioje byloje nagrinėjamiems ieškinio reikalavimams pareikšti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009
Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo darbo ginčuose
Ieškinio senatis pagal CK 1.126 straipsnį civilinėse bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo drausminės nuobaudos tvarka taikoma tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šios nuostatos taikymo tvarka yra tokia: senaties termino pasibaigimas yra pagrindas ieškiniui atmesti; ieškinys dėl senaties termino pasibaigimo gali būti atmestas, jei šalis ginasi senaties termino suėjimu ir prašo taikyti senatį; jeigu ginamasi senatimi, tai bylos nagrinėjimo dalykas yra ieškinio senaties praleidimo aplinkybės ir jų įvertinimas svarbos požiūriu. Ginčo šalis, kuri remiasi senatimi, įrodinėja, kad reikalavimui taikoma senatis, kad senaties terminas suėjo. Įrodęs šias aplinkybes asmuo, prašydamas taikyti senatį, gali tikėtis, kad teismas taikys senatį kaip pagrindą ieškiniui atmesti. Asmuo, nesutinkantis su senaties taikymu, gali remtis tuo, kad teismas neprivalo taikyti senaties net ir tuo atveju, kai yra pagrindas ją taikyti. Šiuo atveju jo pareiga yra įrodyti, kad senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ginčo šalis privalo įrodyti faktus, kurie svariai pateisintų ieškinio senaties termino praleidimą. Konkretūs faktai, dėl kurių ieškinio senatis praleista, ir aplinkybės, kurių pagrindu teismas gali daryti išvadą dėl termino praleidimo priežasčių reikšmės, turi būti įrodyti asmens, prieš kurį siekiama pasinaudoti reiškiant prašymą taikyti ieškinio senatį. Pagal įstatymą yra reiškiamas prašymas taikyti ieškinio senatį, bet įstatymo nereikalaujama reikšti prašymų atnaujinti praleistą senaties terminą, netaikyti senaties termino, atmesti prašymą dėl senaties termino ir kt. Įstatymo nedraudžiama to daryti, bet teisėjų kolegija pažymi, kad tokių prašymų asmuo teismui teikti neprivalo. Pagal CK 1.131 straipsnį teismas, ištyręs ir įvertinęs ieškinio senaties praleidimo priežastis ir pripažinęs, kad ieškinio senaties praleidimo priežastys yra svarbios, neturi pagrindo reikalauti prašymo dėl senaties netaikymo, o sprendžia, ar praleistas terminas atnaujintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. UAB „Audėjas“ prekybos centras, bylos Nr. 3K-3-450/2009
Dėl ieškinio senaties
DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su komandiruote, darbuotojams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimu Nr. 526 nustatyta, kad su komandiruojamu darbuotoju gali būti atsiskaitoma dvejopai: 1) išmokant komandiruotės išlaidų avansą darbdavio įsakymo dėl darbuotojo komandiravimo pagrindu, arba 2) kompensuojant komandiruotės išlaidas, kai darbuotojas pateikia išlaidas patvirtinančius įrodymus per tris darbo dienas nuo grįžimo iš komandiruotės, išskyrus dienpinigius, kurių nereikia patvirtinti įrodymais (5-6 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo teisinių santykių pobūdis ir specialusis imperatyvusis teisinis reguliavimas lemia tai, kad nagrinėjamu atveju subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus sutampa su objektyviuoju kriterijumi. Darbuotojas turi žinoti, kad jam vykstant į komandiruotę turi būti išmokėti dienpinigiai pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 526 nuostatas, o jei to nežino, būdamas atidus ir rūpestingas asmuo, jis turi pasidomėti bei pasikonsultuoti su darbdavio atstovais, pvz., buhalterija.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009
Dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškiniui dėl neteisėto atleidimo iš darbo pareikšti
Ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti teisme pradžia laikytinas momentas, kada darbuotojas sužino apie atleidimą iš darbo, gaudamas apie tokį faktą išsamią informaciją. Tai reiškia, kad vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį teisme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje R. C. v. S. N. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-115/2009
Dėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
Apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, pateiktą praleidus įstatymo nustatytą terminą pažeistoms teisėms teisme ginti, išnagrinėjo neišsprendęs atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį ir praleisto termino atnaujinimo klausimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis), esminis nurodytų teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti ir tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas (pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo) neatima ieškovui (darbuotojui) teisės įrodinėti, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad reikalavimui atlyginti neturtinę žalą darbo santykiuose taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje B. T. v. BĮ „Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras“, bylos Nr. 3K-3-37/2009
Dėl darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo
Byloje konstatuota, kad nuo 2006 m. vasaros dėl susiklosčiusių nepalankių ekonominių sąlygų įmonė nutraukė šaldytos produkcijos gamybą, buvo atleisti darbuotojai. Įmonėje liko dirbti tik ieškovas ir kaip direktorius šios bylos atsakovo atstovas V. P. Įmonėje susidarė tokia situacija, kai darbuotojas (ieškovas) negalėjo atlikti pagal darbo sutartį sulygto darbo. Tokia situacija reiškė faktišką prastovą, kurios metu ieškovas, kaip jis teigia, atliko kai kurias darbo sutartyje nenustatytas funkcijas. Ši darbuotojo ir darbdavio faktinė padėtis savo esme gali būti prilyginta DK 122 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamai nustatytai prastovai, nors teisiškai neįformintai, tačiau taikant šio kodekso 195 straipsnyje nustatytą mokėjimą už ją.
Nagrinėjamos bylos aspektu konstatuotina, kad darbdavio atstovas, žinodamas, jog ieškovas negali atlikti pagal darbo sutartį sulygto darbo, turėjo atitinkamai elgtis ir tai įforminti.
Kita vertus, tokia pat faktinė padėtis – faktinė prastova, jos teisinis neįforminimas, darbo užmokesčio nemokėjimas, kartu nereiškiant atitinkamų pretenzijų darbdaviui, tenkino ir ieškovą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė jokios darbo veiklos po gamybos proceso 2006 metais nutraukimo, ir naudojosi atsakovo neūkiškumu įmonės veikloje savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi tokios šio teismo konstatuotos aplinkybės reiškia, kad ieškovas taip pat nesilaikė DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningumo principo bei piktnaudžiavo teise. Teisėjų kolegija laiko, kad šiuo atveju taikytina DK 146 straipsnio 3 dalies, 196 ir 197 straipsniuose nustatyto reglamentavimo analogija – kad darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. V. P. firma „Kaimynų verslas“, bylos Nr. 3K-3-407/2009
Dėl darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo
Tais atvejais, kai tarp dviejų darbuotojų įmonėje susiklosto konfliktinė situacija, teisingam teisinių santykių kvalifikavimui yra būtina nustatyti, ar konfliktas yra tik tarpasmeninio pobūdžio, ar dėl šio konflikto yra trikdomas kitų asmenų darbas bei pakenkiama tam tikriems darbdavio interesams, ar dėl to sutrikdomos įprastinės kitų darbuotojų darbo sąlygos. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad kasatorė nepalaikė dalykinės darbo atmosferos, nesilaikė reikalavimo vengti triukšmo ir elgtis pagarbiai su kitais asmenimis, todėl pažeidė darbo drausmę, tačiau nenustatė konkrečių aplinkybių, taip pat nekonstatavo, kada konkrečiai veiksmai, pripažinti darbo drausmės pažeidimu, buvo atlikti, ar buvo sutrikdyta dalykinė darbo atmosfera, ar buvo pažeistas reikalavimas vengti triukšmo, ar dėl tokių kasatorės veiksmų buvo trikdomas įmonės darbas, ar tai turėjo įtakos kitų darbuotojų tinkamam pareigų atlikimui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcija, bylos Nr. 3K-3-233/2009
Žalos atlyginimą išmokėjęs asmuo negali reikalauti jo sumokėtų didesnių, nei nustatyta įstatyme, sumų. Jeigu nustatomos būtinos deliktinei atsakomybei atsirasti įstatyme įvardytos sąlygos, nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, nebent dėl visiško nuostolių atlyginimo atsakovui atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (CK 6.251 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Šilutės žemės ūkio mokykla v. A. J., bylos Nr. 3K-3-72/2008.
Dėl darbdavio, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės, sveikatos sužalojimo atveju
Jeigu darbuotojas sužalojamas darbdaviui (draudėjui) priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdymas (aptarnavimas) neįeina į to darbuotojo pareigas, nors įvykis ir įvyksta darbo metu, tai atsakomybė už darbuotojo sveikatai padarytą žalą atsiranda darbdaviui (draudėjui) pagal CK6.270 straipsnio taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės.
Tokiu atveju, kai darbuotojo patirtai žalai įtakos turi ir jo neatsargumas – važiavimas neprisisegus saugos diržų, neturtinės žalos dydis mažintinas, pripažįstant, jog dėl žalos atsiradimo yra nukentėjusiojo kaltės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje bylojeL. V. v. UAB „Girteka“, bylos Nr. 3K-3-90/2008.
Ieškinys dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimo gali būti atmestas CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (dėl nukentėjusiojo kaltės) tik tada, kai padaroma išvada, jog žalos atsiradimo svarbiausia priežastis yra kalti nukentėjusiojo veiksmai. Tačiau kai nelaimingo atsitikimo darbe metu atimama gyvybė darbuotojui, kuris darbo vietoje nukentėjo nuo darbdavio valdomo didesnio pavojaus šaltinio, tai darbdavio kaltė, pasireiškianti nesugebėjimu užtikrinti kontrolės, kad darbo vietoje nebūtų vartojamas alkoholis ir kad nuo alkoholio apsvaigęs darbuotojas jo ir kitų asmenų saugumo užtikrinumui būtų nušalintas nuo darbo, nėra pagrindas visiškai atleisti darbdavį nuo atsakomybės CK 6.282 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais pagrindais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje bylojeV. M., I. M., S. M. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-130/2008.
Dėl darbdavio pareigos atsakyti už trečiojo asmens nusikaltimu padarytą žalą darbuotojui
Darbdavio neteisėtiems veiksmams ar neveikimui dėl darbuotojo žūties konstatuoti lemiamą reikšmę turi tai, ar darbdavys laikėsi teisinės pareigos, sudarydamas užtikrinančias darbuotojo saugumą sąlygas. Darbo kodekso (toliau – DK) 259 straipsnyje ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje darbdavio prievolė užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą apibrėžta kaip visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta.
Darbuotojo teisė į saugias darbo sąlygas apima galimybę turėti saugią darbo aplinką, tiek jo tiesioginių darbo pareigų atlikimo vietoje, tiek darbuotojui esant kitoje vietoje darbdavio pavedimu ar jo interesais. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar darbdavys buvo rūpestingas ir pakankamu lygiu užtikrino darbuotojų teisę į saugią aplinką, turi būti sprendžiama pagal individualias bylos aplinkybes.
Trečiojo asmens veiksmai, buvę tiesioginė darbuotojo mirties priežastis, nėra šalinanti darbdavio atsakomybę sąlyga, jeigu šis savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu neapsaugojo darbuotojo nuo nelaimingo atsitikimo ir, nors ir netiesiogiai, taip prisidėjo prie įvykio atsiradimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje bylojeL. K. ir V. K. v. akcinė bendrovė ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-476/2008.
Viešosios įstaigos teisinę formą gali turėti tiek valstybės ar savivaldybės, tiek kitų steigėjų įsteigti teatrai (Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 3-5 dalys), tačiau, nepaisant teisinės formos vienodumo, įstaigos vadovo skyrimo ir darbo santykių įstatyminis reglamentavimas skiriasi. Aiškinant įmonės ar įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisinį reglamentavimą, turi būti atsižvelgiama ne tik į įstaigos teisinę formą, bet ir į įstaigos teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą.
Sprendžiant dėl konkrečios įmonės ar įstaigos vadovo atleidimo iš darbo tvarkos, būtina įvertinti įstaigos, taip pat jos steigėjo ar savininko teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu.
Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimai dėl biudžetinės įstaigos vadovo atleidimo turi būti aiškūs, racionaliai motyvuoti, pagrįsti atitinkamomis teisės normomis bei faktinėmis aplinkybėmis.
Biudžetinės įstaigos (teatro) vadovą ir steigėją sieja darbo teisiniai santykiai, atsirandantys terminuotos darbo sutarties pagrindu. Ši sutartis gali būti nutraukiama tik vadovaujantis Darbo kodekse įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo reglamentavimu. Tokią išvadą patvirtina DK 1 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius ne tik su šiame kodekse, bet ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu bei gynyba. Taigi sistemiškai taikomos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo bei Darbo kodekso normos sudaro bendrą teisės normų sistemą, reglamentuojančią teatro vadovų priėmimą į darbą ir atleidimą iš jo.
Biudžetinės įstaigos – valstybės teatro – vadovui specialiajame – Teatrų ir koncertinių įstaigų – įstatyme suteiktas specifinis teisinis statusas, kuris gali iš esmės skirtis nuo viešosios įstaigos vadovo teisinės padėties, priklausomai nuo konkrečios viešosios įstaigos teisinio statuso.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje bylojeA. N. v. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, bylos Nr. 3K-7-308/2008.
Dėl viešosios sveikatos priežiūros įstaigos vadovo atleidimo ypatumų
Sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – SPĮ) įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Nacionalinės Sveikatos Sistemos (toliau – LNSS) viešoji įstaiga yra įsteigta iš valstybės ar savivaldybės turto ir lėšų, skirtingai nei kitos viešosios įstaigos, kurių steigėjais ir dalininkais galinčių būti fizinių ir juridinių asmenų sąrašas neribojamas. Valstybės ar savivaldybės lėšų efektyvus panaudojimas yra viešasis interesas, todėl jo apsaugai užtikrinti šiomis lėšomis finansuojamų įstaigų veiklai būtina griežtesnė kontrolė, nei įstaigų, finansuojamų privačiomis lėšomis. Įstaigų veiklos skaidrumą padidina įstatymų nuostatos, įgaliotiems pareigūnams nesuteikiančios teisės reikšmingus sprendimus priimti be objektyvaus jo pagrindimo, bet įpareigojančios juos pagrįsti atitinkamomis teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis. Įvertinus šiuos LNSS viešosios įstaigos ypatumus, jos veiklos nukreiptumą viešajam interesui tenkinti, darytina išvada, kad visi sprendimai turi būti objektyviai pagrįsti viešuoju interesu, o ne motyvuojami absoliučios teisės sąvoka.
SPĮ įstatyme įtvirtinta, kad LNSS viešosios įstaigos vadovas priimamas ir atleidžiamas laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų, todėl steigėjų nepasitikėjimas vadovu gali būti pagrindas nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį tik tada, kai nepasitikėjimas, kaip sutarties nutraukimo pagrindas, ir jo konstatavimo kriterijai nustatyti įstatyme ir konkrečiu atveju nustatyti faktai šiuos kriterijus atitinka. Taigi, LNSS viešosios įstaigos vadovo priėmimas į darbą negali būti grindžiamas fiduciarinių pavedimo teisinių santykių atsiradimu, o atleidimas – jų nutrūkimu. Kadangi tokią LNSS viešosios įstaigos vadovo teisinę padėtį lemia įstatymų nuostatos ir įstaigos teisinės padėties ypatumai, tai jo priėmimo ir atleidimo iš darbo tvarkos skirtumų nuo tvarkos, nustatytos kitokio teisinio statuso įmonėse ir įstaigose, negalima laikyti pažeidžiančiais asmenų lygybės prieš įstatymą principą. SPĮĮ 28 straipsnio 6 punkte esant nuostatai, kad darbo sutartis su vadovu nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka, bei, nesant tokios tvarkos nustatytos nei SPĮ, nei VšĮ įstatymuose, turi būti vadovaujamasi Darbo kodekse įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo reglamentavimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje bylojeP. V. M. v. Trakų rajono savivaldybė ir viešoji įstaiga Trakų ligoninė, bylos Nr. 3K-3-424/2008.
Dėl atleidimo iš darbo darbuotojo nedarbingumo laikotarpiu
Nors nedarbingumo laikotarpiu draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo, bet ši norma tiesiogiai nenurodo, kokios dėl to atsiranda pasekmės – ar sprendimo priėmimas dėl darbuotojo, padariusio darbo drausmės pažeidimą, už kurį galima jam taikyti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą, yra pagrindas darbuotoją besąlygiškai grąžinti į darbą, ar pripažinti jo atleidimą neteisėtu laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, bet taikyti kitus jo teisių gynimo būdus, pvz., nukelti jo atleidimo datą iki to laiko, kol pasibaigs nedarbingumo laikotarpis.
Jeigu darbo sutartis nutraukiama drausminės nuobaudos taikymo tvarka, tai DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata turi būti taikoma atsižvelgiant į drausminių nuobaudų skyrimo tvarką ir įstatymais nustatytas sankcijas ar kitokias pasekmes, kurios taikomos už tvarkos nustatytos tvarkos pažeidimą. Drausminės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad negali būti išvengiama teisinės atsakomybės už padarytą pažeidimą. Darbuotojo ligos atveju darbuotojas yra ginamas tiek taikant drausminę atsakomybę, tiek nustatant teisines darbo santykių tęstinumo garantijas. Tokios garantijos taikomos tiems darbuotojams, kurie atleidžiami iš darbo su įspėjimu. Tuo tarpu jeigu darbuotojas padaro tokį darbo drausmės pažeidimą, kad yra pagrindas jį atleisti iš darbo be įspėjimo, tai būtų neteisinga naudotis tokios pat apimties teisine gynyba dėl ligos, kuria naudojasi darbuotojas, jeigu jis atleidžiamas be įspėjimo ir ne dėl darbo drausmės pažeidimo, t. y. ne drausminės nuobaudos taikymo tvarka. Tai neatitiktų teisingumo principo, nes teisė negali ginti pažeidėjo daugiau, negu nieko nepažeidusio asmens... Vien DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, kai atleidimas iš darbo taikomas drausminės nuobaudos taikymo tvarka, nesudaro pagrindo besąlygiškai taikyti DK 297 straipsnio 3 dalį ir teismas neprivalo grąžinti darbuotojo į darbą, o gali spręsti dėl kitų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdų taikymo.
Vien formalus darbuotojo instrukcijos nesudarymas ir nesupažindinimas su ja, jeigu po pirmiau išdėstytų aplinkybių visapusiško tyrimo ir įvertinimo būtų nustatyta, jog darbuotojas galėjo žinoti apie savo pareigas, sudarytų pagrindą išvadai dėl darbuotojo kaltės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje bylojeA. M. v. sodininkų bendrija „Volungėlė“, bendrijos pirmininkas A. A. L., bylos Nr. 3K-3-542/2008.
Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo veikai turint turto iššvaistymo požymių
Veika, turinti turto iššvaistymo požymių, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretaus darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas; žalingi padariniai; priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ir žalingų padarinių ryšys; darbuotojo kaltė.
Nepriklausomai nuo to, supažindintas darbuotojas su vidaus darbo tvarkos aktais ar ne, sudaryta darbo sutartis įpareigoja darbuotoją būti lojaliu darbdaviui, dirbti dorai, sąžiningai, tausoti darbdavio turtą ir neatlikti neteisėtų veiksmų, kurie kenktų darbdavio interesams. Dėl to darbdaviui nebūtina vidaus aktais reglamentuoti, kokiais maršrutais darbuotojas privalo vykti darbo reikalais, ar įpareigoti darbuotojus dirbti dorai ir sąžiningai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje bylojeP. G. v. UAB ,,S. K. S.“, bylos Nr. 3K-3-568/2008.
Dėl atleidimo iš darbo kaip drausminės nuobaudos paskyrimo pagrindo ir jos adekvatumo pažeidimui
Tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos, būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų, nebūtina nustatyti, ar darbdavys patyrė realią turtinę žalą. Darbdavys tiesiog gali netekti pasitikėjimo šiurkščiai darbo pareigas ar darbo tvarką pažeidusiu darbuotoju. Be to, darbdaviui dėl darbuotojo padaryto pareigų pažeidimo net ir nepatiriant realios turtinės žalos, galima padaryti neturtinio pobūdžio žalą profesijos, tarnybos ar institucijos prestižui ir geram vardui. Akivaizdu, kad konsulinis darbuotojas, kurio veiklą iš dalies reglamentuoja ir teises jam suteikia taip pat ir diplomatinę tarnybą reglamentuojantys teisės aktai, padarydamas šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, pažeidžia ir valstybę atstovaujančios institucijos reputaciją, daro jai žalą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. Užsienio reikalų ministerija, bylos Nr. 3K-3-125/2008.
Dėl DK 130 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo
Kaip pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo gali būti svarbios priežastys ar svarbios aplinkybės. Atleidimo pagrindu gali būti arba priežastis, arba aplinkybė, bet ji turi būti nurodyta įspėjime tokiu būdu, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Įspėjimo paskirtis yra informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje ir yra svarbi darbuotojų teisių užtikrinimo priemonė tiek ginant darbuotojo interesus jam dirbant, tiek sprendžiant ginčą dėl jo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo. Įspėjimo tikslas atleidžiant darbuotoją dėl įmonėje vykdomų struktūrinių pertvarkymų yra suteikti jam informacijos apie tai, kokio masto, kokių padalinių ir nuo kada atliekami pertvarkymai bei kita darbuotojo teisėms įgyvendinti ir prireikus ginti nuo pažeidimų reikalinga informacija. Pagal ją darbuotojas turi turėti galimybę sužinoti, patikrinti ir įsitikinti, kad pertvarkymai yra realiai vykdomi ir yra tikroji jo atleidimo iš darbo prielaida. Įspėjime turi būti žinios, kokio masto ir kokias struktūras bei kitus darbuotojus apima pertvarkymai. Iš šių duomenų darbuotojas turi turėti galimybę spręsti ir įsitikinti, kad pirmiau nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs. Ši informacija reikalinga darbuotojui įgyvendinant jo teises dėl galimybių būti perkeltam į kitą darbą, naudotis pirmumo teise atleidžiant iš darbo, tikintis gauti atsilaisvinančias ar naujai sukuriamas pertvarkymo metu darbo vietas. Informacija yra svarbi darbo ginčus nagrinėjančioms institucijoms (teismui ir kt.), kurios sprendžia, ar struktūrinių pertvarkų metu nebuvo pažeistos darbuotojo teisės. Tuo atveju, kai darbuotojas įspėjamas apie atleidimą iš darbo dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų, įspėjime turi būti detaliai nurodyta, nuo kada, kokio masto, kurių struktūrinių padalinių (ar jų dalių), kurių darbuotojų darbo organizavimą ar kitokio pobūdžio (jį konkrečiai nurodant) pertvarkymai bus atliekami.
Tuo atveju, kai atleidžiamas daugiau nei vienas darbuotojas ir vyksta konsultacijos, įstatyme nereikalaujama, kad įspėjimai visiems darbuotojams turi būti įteikiami vienu metu ir tik po to, kai užbaigtos konsultacijos dėl visų darbuotojų. Jeigu konkretaus darbuotojo darbo vietos išsaugojimo klausimas gali būti atskirai apsvarstytas ir išspręstas, tai po jo klausimo išsprendimo nedraudžiama jį įspėti dėl atleidimo iš darbo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje V. V. v. AB „Jonavos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-186/2008.
Įstatyme detaliau nereglamentuojamas darbuotojo pareiškimo turinys, tačiau ir iš esamų nuostatų (prašymas pateikiamas raštu, jame turi būti įspėjimas apie darbuotojo pareikštą valią nutraukti darbo sutartį, nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai) akivaizdu, kad jame turi būti įvardyta darbuotojo pageidaujama atleidimo iš darbo data, kuri kartu reiškia ir įspėjimo termino pasibaigimą. Minimalus įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje nustatytas įspėjimo terminas savaime nereiškia, kad darbuotojas pareiškia savo valią nutraukti darbo sutartį būtent sekančią minimalaus termino pasibaigimo darbo dieną. Darbuotojas savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai ir turi teisę nurodyti bet kurią pasirinktą darbo sutarties nutraukimo datą, tačiau laikydamasis tokiam įspėjimui taikomo minimalaus termino reikalavimo. Esant įstatyminiam reikalavimui apie įspėjimą darbdaviui pranešti raštu, rašytinės formos reikalavimas taikytinas ir esminei prašymo aplinkybei – darbo sutarties nutraukimo datos nurodymui. Rašytinė darbuotojo valios nutraukti darbo sutartį konkrečią dieną išreiškimo forma atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus, užtikrina šio fakto patikimumą bei garantuoja jo pagrindu kylančių teisinių pasekmių stabilumą. Akivaizdu, kad darbuotojo pareiškime dėl darbo sutarties nutraukimo turėtų būti nurodomas ir kitas visiems dokumentams būdingas rekvizitas – jo surašymo data. Tačiau DK 127 straipsnio prasme reikšmingas yra ne darbuotojo pareiškimo surašymo, bet darbdavio informavimo apie darbuotojo apsisprendimą nutraukti darbo sutartį momentas. Būtent darbdavio įspėjimo diena, t. y. prašymo (pareiškimo) darbdaviui padavimo diena, yra darbdavio įspėjimo minimalaus termino eigos pradžia, taip pat trijų dienų laikotarpio, per kurį darbuotojas turi nevaržomą teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį, pradžia.
Įstatyme nustatyta, kad, grąžinus į darbą neteisėtai atleistą darbuotoją, jam yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Aptariamos išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybės jį mažinti dėl kokių nors priežasčių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje bylojeK. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr.3K-3-218/2008.
Dėl atsiskaitymo nutraukus sutartį su bendrovės vadovu, DK 141 straipsnio aiškinimo
Aiškinant DK 141 straipsnio 3 dalį, svarbu pažymėti, kad šios normos paskirtis yra daugiaplanė: tiek kompensacinė (darbuotojui), tiek prevencinė ir nubaudimo (darbdaviui). Nurodyti šios normos tikslai gali būti pasiekti bei efektyvūs tik tada, kai darbdaviui paskirta sankcija bus proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Svarbu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis neadekvatumas (disproporcija) ir kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas naudojant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą.
Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje bylojeP. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008.
Dėl darbuotojo teisės į atostogas įgyvendinimo tvarkos, dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo įvertinimo
Darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą suteikti jas tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Reikalavimas susitarti dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos įstatyme įtvirtintas siekiant maksimaliai suderinti neretai besikertančius darbo sutarties šalių interesus (darbuotojo – pasirinkti atostogas norimos trukmės (pvz., dalimis) ir jam patogiu laiku, darbdavio – tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės ar įstaigos veiklos efektyvumas).
Darbuotojo teisės į mokymosi atostogas atveju šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, palyginus su teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarka, modifikuojasi – darbuotojas turi daugiau garantijų, o darbdavio teisės daugiau apribotos.
Darbuotojui įgyvendinus teisę į tikslines atostogas ir jam pageidaujant, kasmetinės atostogos turėtų būti derinamos prie darbuotojo tikslinių mokymosi atostogų laiko. Kita vertus, ši darbuotojo teisė nėra absoliuti, įstatymo formuluotė „derinamos“ suponuoja šalių įpareigojimą tartis atsižvelgiant į viena kitos interesus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje bylojeA. A. v. bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Lautra motors“, bylos Nr. 3K-3-437/2008.
Kai teismas pritaiko DK 297 straipsnio 4 dalį, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką mažinimas išeitinės išmokos dydžiu apskritai yra negalimas, nes šios teisės normos taikymo atveju turi būti priteisiamos abi išmokos – tiek DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išmoka, tiek vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, jau yra sumokėjęs DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išmoką, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu bei taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, antrą kartą DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta išmoka nebepriteisiama.
Priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką esmė ir paskirtis skiriasi nuo nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą.
Nedarbo draudimo išmoka su darbo teisiniais santykiais yra susijusi ta apimtimi, kad dirbantys asmenys, dalyvaujantys socialinio draudimo santykiuose ir mokėdami socialinio draudimo įmokas, savo darbu sukuria materialines prielaidas socialiniam draudimui ir atsiradus įstatyme nustatytoms sąlygoms įgyja teisę į socialinio draudimo išmokas, kurių dydis priklauso nuo mokėtų draudimo įmokų, apskaičiuojamų nuo darbo užmokesčio sumos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Tačiau asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą, kai, siekiant užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, per socialinio draudimo sistemą iš dalies yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. Nedarbo draudimo išmoka yra mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis).
Taigi darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotoją iš darbo.
Nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš priteistino iš darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje bylojeA. G. v. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008.
Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo ir drausminės nuobaudos skyrimo ir panaikinimo tvarkos
Subjektas, turintis teisę skirti drausminę nuobaudą, panaikinęs neteisėtai skirtą drausminę nuobaudą, gali, esant drausminės atsakomybės pagrindui, laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių iš naujo spręsti drausminės atsakomybės taikymo klausimą ir skirti drausminę nuobaudą. Tokie veiksmai nelaikytini DK 239 straipsnyje nustatyto draudimo pažeidimu. Tiktai atleidimo iš darbo kaip drausminės nuobaudos skyrimas reiškia šalių darbo santykių pasibaigimą. Tokiu atveju darbo santykių atnaujinimas be teismo sprendimo galimas tik esant suderintai abiejų šalių valiai. Tačiau darbo santykius atnaujinus, darbdavys nebeturėtų teisės atleisti darbuotoją iš darbo už pažeidimą, už kurį darbuotojas jau buvo atleistas iš darbo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje bylojeS. K. v. UAB „GEOTEC Baltija“, bylos Nr. 3K-3-93/2008.
Dėl darbo drausmės pažeidimo sampratos
Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminių teisės aktų nustatytoms taisyklėms, taip pat nustatytoms darbo tvarkos taisyklėse ir pareiginėse instrukcijose. Neteisėtai veikai paprastai būdinga tai, kad ja ne tik pažeidžiamas norminis teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo (tokiu atveju – darbdavio) subjektyvioji teisė, pakenkiama jo tam tikram interesui.
Vien tik tas faktas, jog darbuotoja, dirbanti pagal kelias darbo sutartis, tam tikrą laiko tarpą nebūna savo darbo kabinete, tačiau dirba to paties darbdavio naudai ir jo interesams, negali būti laikomas darbo drausmės pažeidimu, jeigu nenustatyta, kokių konkrečių pareigų darbuotoja nevykdo arba jas vykdo netinkamai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis byloje R. B. v. Viešoji įstaiga Kauno 2–oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-472/2008.
Dėl darbdavio ir darbuotojo kaltės dėl uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, palūkanų priteisimo
Darbuotojas, kreipęsis į teismą dėl nesumokėtų piniginių išmokų, susijusių su darbo santykiais, išreiškia poziciją dėl savo teisių gynimo būdo pasirinkimo. Nuo to momento, kai ginčo sprendimas persikelia į teismą, darbuotojo pareiga bendradarbiauti su darbdaviu (taip pat ir atitinkama darbdavio pareiga), nors ir išlieka, tačiau iš esmės pakinta, t. y. šalys įgauna galimybę išspręsti nesutarimus procesine tvarka. Šalių ginčas, nepavykus jo išspręsti tarpusavio derybomis, tampa teisminiu ginču. Dėl to darbuotojo atsisakymas vykti pas darbdavį po to, kai jis kreipėsi į teismą, negali būti pagrindas konstatuoti jo kaltę pagal DK 141 straipsnio 3 dalį.
Teleologiniu aspektu aiškinant nurodytą teisės normą, konstatuotina, kad pagal jos nuostatas darbuotojas turi teisę reikalauti priteisti jam tokio dydžio darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kokį jis gaudavo iki darbo santykių nutraukimo ir būtų gavęs, jeigu darbo sutartis nebūtų pasibaigusi.
Nutrūkus darbo santykiams ir esant nesumokėtoms išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, taikytinas ne Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas, bet CK 6.210, 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies norma, įtvirtinanti procesines palūkanas už priteistą sumą.
Pirma, esant tęstinei piniginei prievolei (periodinėms išmokoms), palūkanų dydis kiekvienu konkrečiu momentu skaičiuojamas ne nuo visos skolos pagal pagrindinę prievolę sumos, bet tik nuo tuo momentu esančios skolos sumos (t. y. darbdavys po pirmo mėnesio buvo uždelsęs sumokėti tik vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą, po dviejų mėnesių – dviejų ir t. t.). Antra, pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį bei 6.261 straipsnį palūkanos priteisiamos ne už darbo, bet už kalendorines dienas, tačiau tik iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme nustatytus atvejus, kai palūkanos skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo (pvz., CK 6.874 straipsnis). Trečia, po bylos iškėlimo pradedamos skaičiuoti ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos, bet vadinamosios procesinės palūkanos, įtvirtintos CK 6.37 straipsnyje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008.
Dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu
Darbo užmokestį teisingai apskaičiuoti ir išmokėti privalo darbdavys, darbo sutarties sąlyga apie darbo atlygintinumą reiškia ne formalius reikalavimus darbo sutarties formai, o susitarimo esmei. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.), ir šios sąlygos gali būti keičiamos įstatymo nustatyta tvarka (DK 93 straipsnis, 95 straipsnio 3 dalis, 120 straipsnis).
Kai darbdavys atleidžia darbuotoją iš darbo kaip asmenį, kuris pažeidė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nors yra nustatyta, kad darbo sutartį ir darbo įstatymus pažeidė pats darbdavys: darbuotojui teisingai nemokėjo darbo užmokesčio už jo faktiškai dirbtą laiką, nenutraukė darbo sutarties pagal darbuotojo prašymą, nesumokėjo darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, nesutvarkė atleidimo iš darbo dokumentų, kad darbuotojas galėtų įsidarbinti ar registruotis darbo biržoje, kad gautų lėšų pragyvenimui, dėl tokių darbdavio veiksmų darbuotojas patiria nepatogumų, emocinį sukrėtimą, ir tai yra faktinis ir teisinis pagrindas taikant DK 250 straipsnį priteisti darbuotojui patirtą neturtinę žalą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje bylojeV. K. v. UAB ,,Trikampis žiedas“, bylos Nr. 3K-3-195/2008.
Dėl išbandymo termino
Išbandymas – tam tikras terminas, darbo sutarties šalių susitarimu nustatomas sudarant darbo sutartį, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o darbuotojas – ar darbas ir jo sąlygos tinka jam (DK 105 straipsnio 1 dalis). Taigi darbo sutarties šalių susitarimo dėl išbandymo turinį sudaro ne vien tik išbandymo terminas, bet ir tai, kokiu tikslu (kurios iš darbo sutarties šalių iniciatyva) išbandymas nustatytas. Dėl to, šalims susitarus dėl išbandymo, rašytinėje darbo sutartyje nurodytinas ne tik nustatytas išbandymo terminas, bet ir kitas esminis tokio susitarimo elementas – išbandymo tikslas (išbandymo nustatymo iniciatorius). Ydinga ir neatitinkanti DK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo yra praktika, kai rašytinėje darbo sutartyje nenurodoma, kieno iniciatyva nustatomas išbandymas. Jeigu darbo sutartyje nustatytas tik išbandymo terminas, tai vien ši aplinkybė išbandymo sąlygos nedaro negaliojančios ir nereiškia, kad dėl išbandymo sąlygos iš viso nesusitarta. Tačiau, neįrašęs darbo sutartyje išbandymo tikslo, darbdavys neatlieka DK 99 straipsnio 3 dalyje jam nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, nes nenurodo visų esminių išbandymo susitarimo elementų. Dėl to darbdavys turi prisiimti dėl tokios pareigos neįvykdymo atsirandančią riziką.
Tokia darbo teisinių subjektų praktika, kai išbandymas nustatomas pakartotinai ar, pratęsiant jo terminą, viršijamas įstatyme nustatytas maksimalus išbandymo terminas, neatitinka DK 106 straipsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo ir yra neleidžiama, nes ja iš esmės siekiama išvengti DK 106, 124–129, 136 straipsniuose bei XII skyriaus 4 skirsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo. Pasibaigus išbandymo laikotarpiui, sprendžiama apie darbuotojo tinkamumą, o naujos darbo sutarties sudarymas, vėl nustatant išbandymo laikotarpį, turi būti laikomas pirmiau sudarytos neterminuotos darbo sutarties tęstinumu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos“, bylos Nr. 3K-3-318/2008.
Nuotolinės darbo teisės konsultacijos online.
Šie dokumentai yra privalomi pagal Naująjį DK.
Dokumentai darbo sutarties nutraukimui - 54 str. 55 str. 56 str. 57 str. 58 str. 59 str..
Nuotolinis darbas.
Darbas iš namų.